Šiemet kovą išsipildė ir E.Jackaitės svajonė kartu su sūnumi Jokūbu apsilankyti Indijoje. Pastaruoju metu Jokūbas laikosi netgi griežtesnės dietos nei jo motina, nes nevalgo net kiaušinių.
Tapęs savanoriu jis su drauge jau tris mėnesius keliauja ir neturi jokių skundų dėl nepatogumų.
Kai prieš trylika metų aktorė užsiminė, kad yra kursai, mokantys pažvelgti į gyvenimą iš šalies, jos sūnus nerodė didelio susidomėjimo.
„Jokūbas, kaip ir visi paaugliai, buvo labai savarankiškas, aš beveik nieko negalėjau jam patarti. Jis iš prigimties – lyderis, tačiau kartą užrašiau jį į kursus, kur mokėsi kvėpavimo pratimų, jogos ir meditacijos“, – prisipažino aktorė.
Po šių kursų paauglys tapo labiau pasitikintis savo jėgomis ir ėmė nebepasiduoti prieštaringoms emocijoms.
Tokią patirtį pati E.Jackaitė jau anksčiau buvo įgijusi. Kad galėtų apsilankyti su drauge Indijoje, ši buvo jai patarusi išbandyti jogą ir meditaciją. Aktorė mielai sutiko, nes nenorėjo išsiskirti kaip balta varna iš kitų keliautojų, turėjusių tokią praktiką.
Gebėjimas išgirsti tylą ir atrasti ramybę savyje E.Jackaitei atvėrė akis. Moteris suprato, kad tai, kas vyksta aplinkui, greitai išnyksta, todėl prie nieko nereikia prisirišti, labai sureikšminti.
„Yra diena, yra naktis, viską žmogus turi priimti ramiai ir padėkoti likimui. Jis turi atsikratyti išankstinių nuostatų. Tik labai nelaimingas žmogus gali kritikuoti kitus, piktintis ar verkti, kad yra nuskriaustas“, – sakė E.Jackaitė.
Jos mokytoja tapo moteris, vardu Saulė, kuriai buvo daugiau kaip 70 metų, bet ji stebino visus savo gyvybingumu.
Aktorė džiaugėsi, kad jos sūnui ši moteris taip pat padarė didelį įspūdį kaip tik tuo metu, kai jis buvo įžengęs į paauglystę.
„Kiekviena motina žino, kad tai sunkus metas. Bet daug kas priklauso nuo to, ar tėvai neturi išankstinių nuostatų ir reikalavimų, kuriuos vaikas privalo aklai vykdyti“, – pripažino E.Jackaitė.
Aktorė norėtų, kad ateityje meditacijos ir jogos kursus lankytų ir jos jaunėlis sūnus, kuriam dabar septyneri.
Tėvystė ir motinystė nėra įgimta savybė, įvairūs ekspertai gali duoti ne vieną patarimą tėvams: „Kalbėkite su savo paaugliais“, „Stenkitės juos suprasti“.
Tačiau kaip tai įgyvendinti? Kaip prakalbinti paauglį, jei jis užsidaręs? Ką daryti, kai akivaizdu, kad jis klysta, bet neklauso tėvų?
Milane gyvenanti italų pedagogė Cristina Tuscano, dažnai konsultuojanti paauglių tėvus, tikino, kad neturi stebuklingos lazdelės. Universitete pedagogiką, sociologiją ir psichologiją studijavusi moteris tapo šeimos santykių eksperte.
Ne vienas tėvas stengiasi sužinoti, kaip padėti paaugliui, kad jis nenusigręžtų nuo šeimos, todėl šiai pedagogei užduoda daug klausimų.
Tarptautinės organizacijos „Gyvenimo menas“ edukacinių programų vaikams ir jaunimui vadovė, instruktorių rengimo mokytoja C.Tuscano neseniai viešėjo Vilniuje.
Čia tėvai jos taip pat teiravosi, ką daryti, kad susidūręs su sunkumais paauglys nepamestų galvos, neprarastų savitvardos.
Viešnia iš Italijos tikino, kad paaugliai visame pasaulyje susiduria su tais pačiais išbandymais. Tačiau būdama Vilniuje ji susidarė įspūdį, kad mūsų šalies paaugliai yra brandūs, jautrūs ir turintys dėkingumo jausmą.
Per kursų pertrauką vaišindama vaikus obuoliais ji sulaukdavo padėkos, o kitose šalyse paaugliai atvirai demonstruodavo, kad obuoliai jų nedomina.
Vilniuje C.Tuscano rengiamus mokymus apie paauglius surengė Baltijos „Gyvenimo meno“ labdaros ir paramos fondas. Pedagogė įspėjo, kad paauglystės krizė gali būti tokia rimta, kad atskiria vaikus ir tėvus iki gyvenimo pabaigos.
– Kodėl paauglystėje atsiranda nusivylimas tėvais, o tuo pat metu ir suaugusiųjų nepasitenkinimas savo vaikais? – paklausiau C.Tuscano.
– Šis laikotarpis visiems nelengvas. Mūsų tarptautinė organizacija turi padalinių įvairiose pasaulio šalyse. Aš vadovauju jaunimo švietimo skyriui Europoje.
Nuo 2000-ųjų pradėję dirbti su vaikais pastebėjome, kad tos sėklos, kurias pasėjame juose, nesudygsta, jei jie patenka į nekintančią šeimos aplinką ar mokyklą. Esu įsitikinusi – reikia keistis ne tik vaikams, bet ir tėvams bei pedagogams.
Taip atsirado kursai tėvams. Tėvai įvairiose šalyse susiduria su vaikų paauglyste, ir šis periodas ankstyvėja. Tai susiję su šiuolaikiniu gyvenimo tempu, naujomis informacinėmis technologijomis.
Anksčiau galėjome sakyti, kad paaugliai yra vaikai, sulaukę 13 ar 15 metų, o dabar jau 9 metų vaikai turi paauglystės reikalų. Tėvai būna nepasiruošę, kad vaikas taip greitai subręsta ir siekia savarankiškumo.
Tėvai turi mokytis tėvystės. Jei norime išmokti vairuoti automobilį, lankome kursus, o kaip būti geru tėvu ar motina – tokių įgūdžių mums kartais pritrūksta.
Reikia pagalbos ir mokytojams, auklėjantiems paauglius. Jie dažnai įsitikina, kad reikia kitokių gebėjimų ir žinių, nes tai, kam jie buvo ruošiami, netinka.
– Kas labiausiai žeidžia tėvus?
– Auginantys paauglius tėvai dažnai jaučiasi vieniši, nes nesulaukia paramos. Bendraudami su savo atžalomis mano, kad tik jie susiduria su įvairiais sunkumais. Nedaug tėvų siekia pasidalinti patirtimi su kitais tėvais.
Taip pat kenčia ir paaugliai, nes jaučiasi vieniši – jie neturi bendrumo jausmo, kuris sietų su aplinkiniais žmonėmis.
Būtent dėl vienišumo išdygsta siena tarp tėvų ir paauglių, bet tokio nesusikalbėjimo priežastis jau būna pasėta ankstyvoje vaikystėje. Todėl svarbu pradėti dirbti su vaikais ir tėvais kuo anksčiau.
Mūsų tikslas – padėti abiem pusėms sukurti bendrumo jausmą.
– Norėčiau, kad paliestumėte tokius skaudžius dalykus kaip blogas paauglių elgesys, savęs žalojimas, net bandymas nusižudyti.
– Tėvams tokie dalykai sukelia didelę traumą, jie mano, kad dėl savo vaikų paaukojo viską. Tiek tėvus, tiek vaikus dažnai kankina kaltės jausmas. Kuo žmonės stengiasi giliau paslėpti nuoskaudą, tuo didėja žaizda. Ji neužsitraukia savaime. Labai svarbu išmokti priimti skaudų dalyką, padaryti naudingas išvadas ir keliauti toliau.
Pirma sąlyga – saugi aplinka, kur paaugliai gali atsiverti. Neretai susiduriu su paaugliais, kurie ateina ir pasakoja apie sukrėtimus, apie kuriuos anksčiau nėra niekam pasakoję, pavyzdžiui, apie išprievartavimą.
Vesdama kursus Kroatijoje susipažinau su paaugle, kuri priėjo prie manęs ir pasakojo, kad nieko nevalgo, geria tik vandeniu skiestą actą, nes nori sulieknėti. Ji nesuprato, kad serga anoreksija ir jai būtina medicinos pagalba.
Ta mergina vėliau man parašė, kad po kursų šiek tiek pradėjo valgyti ir pasijuto geriau. Mes taip pat mokome tėvus sukurti paaugliams saugią aplinką šeimoje. Tai nereiškia, kad šeimoje neturi būti tam tikros disciplinos.
– Kaip suprasti, apie ką vaikai galvoja, jei jie nenori apie tai kalbėti?
– Dažnai pradėdama kursus prašau susirinkusių paauglių nupiešti, kas jie yra. Kartais tai būna tik baltos ir juodos spalvos piešinys su nedaug detalių, pavyzdžiui, tik viena akis.
O po kursų tas pats vaikas nupiešia spalvingą išsiskleidusią gėlę, kuri yra pilnavidurė. Tai rodo, kokia vaiko būsena.
Draugiškumą vaikas perima kartu su motinos pienu, bet vėliau šios vertybės nebelieka, kai jis susiduria su sunkumais.
Piešiniai netiesiogiai kalba apie įvairias traumas, todėl piešdami vaikai kur kas geriau atskleidžia savo nerimą, nei kalbėdami apie save. Mūsų kursuose ne tik taikoma joga, meditacija, bet ir mokoma tam tikrų kvėpavimo pratimų, padedančių suvaldyti emocijas.
– Mokote paauglius ir jų tėvus įsisąmoninti savo pojūčius, valdyti mintis ir kūną?
– Mes mokome priimti save tokį, koks esi. Dažnai tėvai manęs klausia, ar jiems skirtis. Jie skundžiasi, kad gyvena šeimoje tik dėl vaikų.
Tokiais atvejais nėra vienareikšmio patarimo. Skyrybos visada skausmingos, nes atsiliepia ne tik buvusiems sutuoktiniams, bet ir jų vaikams.
Gebėjimas priimti savo partnerį su visais jo trūkumais ir apribojimais išlaisvina žmogų. O nenoras priimti įvykusio skyrybų fakto labai kenkia pačiam žmogui, nes jį kamuoja noras atkeršyti, neviltis dėl išdavystės.
Jei lieki šeimoje, bet jauti viduje skausmą, kad gyveni be meilės, tai pajunta ir vaikai. Jei lieki santuokoje ir gali priimti savo partnerį, tada gyvenimas būna laimingesnis.
Kartais tėvai mano: įteiksiu jiems burtų lazdelę, ir viskas bus gerai. Taip nėra – gebėjimas įsisąmoninti giluminius dalykus yra sunkus darbas.
Jei ką nors nori keisti iš pamatų, reikia kantrybės ir naujų įsipareigojimų.
– Sunku suprasti, kad nuo kvėpavimo pratimų priklauso tai, kaip žmogus jaučiasi ir bendrauja su kitais. Kaip tai susiję?
– Orientuojamės tiek į žmogaus intelektą, pažinimą, mąstymą, tiek į fiziologines organizmo reakcijas. Niekada savo kursuose neaiškinu, kas yra pasitikėjimas.
Vaikams, tėvams ir pedagogams duodame tam tikras užduotis, kurias atlikę jie patys aiškina, kas yra pasitikėjimas.
Tėvai dažnai papasakoja kokią nors situaciją, kurioje vaikas pasielgė ne taip, kaip jie norėjo. Kaip tai ištaisyti? Atsakymą radau taikydama įvairias praktikas.
Meditacija, joga padeda išvengti minčių chaoso. Kai patiriame kokią nors emociją, tai išduoda tam tikras kvėpavimo ritmas. Tai reiškia, kad reguliuodami kvėpavimą galime keisti ir emociją.
Būtina išmokti tam tikrų kvėpavimo pratimų, nes kvėpavimas susijęs su nervų sistema ir turi tiesioginę įtaką mūsų būsenai.
Pratimai, kuriuos atliekame, nėra sudėtingi, nesugaištama daug laiko, bet nurimus protui ir jausmams keičiasi ir mūsų bendravimas su kitais žmonėmis.
– Ar tėvai nėra pernelyg griežti savo vaikams? Galbūt dėl to kyla daug konfliktų?
– Tėvai, auklėdami vaikus, turi įvairių lūkesčių, todėl kyla įtampa.
Gerų santykių pagrindas – gebėjimas girdėti vienam kitą. Būtina, kad paaugliai suprastų, kas slypi anapus patarimų, kuriuos duoda tėvai.
Tėvai taip pat turėtų sugebėti išgirsti, kokie yra tikrieji motyvai, kodėl jų vaikai taip elgiasi. Jei yra toks pasitikėjimo ryšys, paaugliai gali prisipažinti tėvams, kad jaučiasi pavargę, jiems nebūtina veidmainiauti.
Gebėjimas išgirsti kitą asmenį susijęs su tuo, kaip žmogus sugeba girdėti savo vidinį balsą. Atrasti vidinį balsą padeda kvėpavimo pratimai, meditacija ir joga.
Taika, ramybė visuomenėje neįsivyrauja tol, kol nebūna vidinės ramybės širdyje. Vienas didžiausių iššūkių žmogui – atrasti vidinę ramybę.
