„2026–02–08 Neitanas pakėlė sparnus. Apsuptas mylimų žmonių jis ramiai iškeliavo. Buvome šalia iki pat paskutinio atodūsio – kalbėjome jam, kaip stipriai jis mylimas, glostėme, laikėme, bučiavome“, – rašė mama, žmonių prašydama pasimelsti už Neitaną.
Lrytas rašė, kad liga Neitanui smogė netikėtai – pradžioje šeima pykinimą palaikė apsinuodijimu. Bet išgirdus diagnozę žemė išslydo iš po kojų.
Vilniečių pirmagimis Neitanas gimė 27 nėštumo savaitę. Kaip pasakojo berniuko mama Deimantė, pirmieji sūnaus gyvenimo metai buvo išbandymas. Tačiau vaikas greitai pasivijo bendraamžius, augo sveikas ir stiprus. Kaip tėveliams sakė gydytojai, septintaisiais gyvenimo metais berniuką užklupusi liga nėra susijusi su genetika.
„Dar įsčiose, kažkur 7 nėštumo savaitę, gali įvykti mutacija. Mokslas nėra įrodęs, kas ir kodėl, niekas nežino, kodėl ji taip ilgai slepiasi ir išlenda tik vėliau. Dažniausiai vaikams – gali 4 metukų, gali nuo 7 iki 10 metų, o gali ir suaugusiesiems“, – pasakojo Neitano mama.
Pykinimas buvo klastingos ligos pranašas
Problemos šeimą užgriuvo pernai vasarą. Vilniečiai su vaikais smagiai leido laiką gamtoje, stovyklavo, kai netikėtai liepos 6 d. (sekmadienis – red.) Neitanas sunegalavo. Berniuką pradėjo pykinti, jis vėmė skysčiu. Tėvai pagalvojo, kad galbūt vaikas apsinuodijo – prieš tai valgė ant laužo keptų zefyrų.
„Dienai bėgant jį vis pykino, bet jis buvo pakankamai aktyvus. Kai pamatėm, kad pykinimas nepraeina, antradienį nuvykome į polikliniką. Gydytoja irgi manė, kad apsinuodijimas, nes nieko labai nepastebėjo, kraujo tyrimas irgi nerodė nieko blogo. Laikėmės gydytojos paskirtos dietos, bet pykinimas nepraėjo. Jis jau nebevemdavo, bet sakydavo, kad jam negera, nors ir atrodydavo, kad jam pagerėja“, – prisiminė berniuko mama.
Tačiau netrukus prie pykinimo prisijungė ir kitas nerimą keliantis simptomas – Neitanui ėmė skaudėti galvą. „Duodavome vaistų nuo skausmo ir jam labai greit praeidavo.
Tačiau vaistai taip greit nesuveikia, kaip jam suveikdavo. Jis imdavo vėl lakstyti, žaisti kaip įprastai. Vėliau tik supratome, kad turbūt užeidavo momentas, kai jam užspausdavo kažką ir imdavo vėl skaudėti“, – pasakojo Deimantė.
Tą pačią savaitę šeima nusprendė dar kartą kreiptis į gydytoją. Medikė patikrino berniuko neurologinius požymius – paprašė pakelti ranką, koją, atlikti paprastus pratimus. Niekas nesukėlė įtarimo, tačiau ji rekomendavo stebėti būklę ir, jei simptomai negerės, vykti tiesiai į priėmimo skyrių.
Galvoje aptiko darinį
Ligoninėje gydytojai reagavo greitai – Neitanui buvo dar kartą atlikti neurologiniai testai, o netrukus ir galvos tomografija. Kaip pasakojo Deimantė, iš pradžių įtarimą kėlė tai, jog maždaug prieš savaitę berniukui buvo įsisiurbusi erkė. Todėl manyta, kad visus simptomus galėjo sukelti būtent tai. Tačiau tyrimai šią versiją greitai paneigė ir šeima išgirdo diagnozę, po kurios apsivertė visas gyvenimas.
„Pas mus atėjo ir pasakė, kad, deja, bet jūsų vaiko galvytėje rastas darinys. Paskui neurochirurgai patvirtino, kad tai navikas, tik nežinojo, ar piktybinis, ar gerybinis, bet iškart spėjo, kad greičiausiai bus piktybinis.
Kai po pirmos operacijos atėjo rezultatai, su patvirtinimu, kad tai piktybinis auglys, mano pirmas klausimas, su ašaromis akyse, buvo: „Kiek liko?“. Labai protingai atsakė – niekas nežino. Statistika liūdna, ji ne mūsų naudai, padėtis nepavydėtina. Žino tik Dievas“, – siaubingą akimirką prisiminė moteris.
Po pirmųjų žinių šeimai teko laukti tolesnių tyrimų ir gydytojų sprendimo. Po savaitės Neitanui buvo paskirta operacija ir išrašyti vaistai, kurie turėjo sumažinti smegenų tinimą.
„Dėl tinimo neprabėgo skysčiai, todėl jam ir prasidėjo tie požymiai. Kai gavome vaistus, jis iki operacijos net jautėsi geriau. Tačiau faktas, kad nelaikysi galvoje darinio, kuris virš 4 centimetrų. Didžiausia blogybė, kad darinys buvo smegenų viduryje. Tai labai sunkiai pasiekiama vieta“, – dalijosi berniuko mama.
Visą šį laiką Deimantės ir jos vyro pečius slėgė nežinomybė ir baimė. Moteris lyg vakar prisimena dieną, kai įvyko pirmoji Neitano operacija. „Pirma operacija truko ilgai – nuo septynių ryto iki pusės trijų. Mes visą tą laiką ėjome melstis prie Aušros vartų“, – sakė mama.
Navikas ataugo ir po dviejų operacijų
Gydytojai suteikė vilties, kad po operacijos viskas bus gerai, ir, kaip sakė Deimantė, tikėjosi įprasto gydymo scenarijaus. Tačiau paaiškėjo, kad Neitano atvejis yra kur kas sudėtingesnis. „Viso to darinio nepašalino, tik dalį, nes daugiau negalėjo, o jis ne tik ataugo į pirminį dydį, bet ir peraugo“, – pasakojo pašnekovė.
Buvo sušauktas konsiliumas. Po diskusijų nuspręsta imtis dar vienos operacijos. „Antrosios operacijos tikslas buvo ištraukti kuo daugiau darinio. Ir jie tikrai daug ištraukė, bet ne visą. Tačiau dabar jau žinau, kad čia tokia liga – net jeigu ir visą ištrauktų, jis vis tiek ataugtų“, – be užuolankų tuomet kalbėjo Deimantė.
Po antrosios operacijos Neitanui iškart paskirta spindulinė terapija. Tokiais atvejais įprastai ji pradedama tik po mėnesio, tačiau berniuko atvejis buvo itin agresyvus, todėl mama prašė tai daryti kuo skubiau. Kurį laiką šeima džiaugėsi gerais rezultatais, viltis, kad viskas grįš į savas vėžias, vis labiau augo.
„Jis gana greit atsigavo po operacijų. Ėjo į mokyklą po pusę dienos, važiuodavom į spindulinę terapiją, į reabilitaciją, gyvenome beveik taip pat, kaip anksčiau. Tuo metu jis vartojo vaistą, kuris, kaip buvo tikimasi, turėjo sustabdyti ligos progresavimą“, – prisiminė Deimantė.
Šeima stengėsi gyventi kuo įprastesnį gyvenimą, netgi buvo išvykę atostogų, kad berniukas kuo greičiau pamirštų visas negandas. Tačiau metų pabaigoje vilniečių gyvenimą dar kartą supurtė skaudi žinia.
„Lapkritį pasidarėme tyrimus ir sužinojome, kad kitoje vietoje atsirado naujas židinys, o pirminis taip pat paaugo. Nors buvo praėję visai nedaug laiko po spinduliuotės. Gydytojai tikėjosi, kad bent penkis mėnesius išsilaikys. Deja, jis pradėjo augti vėl“, – guodėsi mama.
Džiaugėsi mokslais
Paklausta, kaip jaučiasi jos sūnus, Deimantė sakė, kad Neitanas atvirai dalijasi tuo, ką jaučia. Tačiau, pasak jos, būna įvairių dienų.
„Jis žino tik tiek, kad jo galvytėje yra žirniukas. Jį bandė ištraukti du kartus ir kažkiek ištraukė. Jis man sako: „Norėčiau jaustis taip, kaip jaučiausi, kai buvau sveikas, norėčiau pasveikti, mamyte“. Jei būna geresnė diena, sako: „Man atrodo, kad tas žirniukas jau išeina.“ Kartais paklausia, kodėl jis turėjo susirgti šita liga“, – pasakojo moteris.
Mažasis kovotojas Neitanas namuose turėjo tvirtą užnugarį – savo šeimos narius. Tarp jų – ir trejų metų sesutė. „Ji daug nesupranta, tik žino, kad brolis sunkiai serga. Tačiau jų santykiai tokie patys, kaip ir dažniausiai brolių ir sesių: pasierzina, apsikabina, pasibučiuoja, pakonkuruoja“, – pasakojo jauna dviejų vaikų mama.
Nors liga stipriai pakeitė kasdienybę, Neitanas išliko smalsus ir aktyvus vaikas. Berniukui džiaugsmą teikė mokslai – jis labai laukė, kada galės sugrįžti į mokyklą. Taip pat jis turėjo daug pomėgių, o labiausiai jo širdelę glostė muzika.
„Jis labai mėgsta groti. Kai buvo sveikas, lankė karatė, paskui džiudžitsu, dar krepšinį. Nuo rudens, kad veikla nebūtų per daug aktyvi ar agresyvi, leidome mokytis dainuoti ir groti. Jis turi klausą, yra labai artistiškas. Dabar, kai būnam namie, jis atsikėlęs pirmiausia eina pagroti ir tik tada – valgyti.
Taip pat jam patinka robotika. Už viską labiausiai jam patinka pasakoti anekdotus. Vis pyškindavo vieną po kito, kol turėjo daugiau ūpo“, – lapkritį kalbėjo Deimantė.
Informacija, kur bus galima atsisveikinti su Neitanu, šeima pasidalins vėliau.