Liūdną žinią šeštadienio vakarą pranešė berniuko mama jo paramai skirtame puslapyje.
„Mano angelas išskrido namo...Yra šypsenų, kurių neįmanoma pamiršti. Hubertėlio buvo viena iš jų – tyra, šilta ir pilna šviesos.
Nors šiandien jo nebėra šalia, ta šviesa niekada neužges. Ji liks kiekvienoje maldoje, prisiminime ir meilėje.
Susiję straipsniai
Tikiu, kad dabar jis bėga ten, kur nėra kančios, kur jį glaudžia angelai, o jo šypsena tapo dangaus šviesa“, – rašė mama atsisveikinime.
Lrytas anksčiau rašė apie Huberto kovą.
Kai tik berniukas gimė, buvo diagnozuota citomegalo infekcija. Ją pasigavęs žmogus dažnai nė nežino, kad ją turi, bet vaisiui tai gali būti pražūtinga.
1,5 mėnesio naujagimis gydytas Kauno klinikose. Jau tada gydytoja neurologė pasakė, kad infekcija pažeidusi dalį smegenų, tad vaikas turės sunkią negalią.
„Pradžioje mes vis tikėjomės, kad viskas kažkaip susitvarkys, bet, žinoma, per septynerius metus tas tikėjimas išblėso. Susigyvenau su mintimi, kad mano gyvenimo tikslas – rūpintis vaiku ir siekti, kad jis būtų laimingas tiek, kiek jo situacijoje tai įmanoma. Svarbiausia – kad jis nejaustų skausmo“, – sakė mama, šiaulietė Audronė Jankė.
Hubertui diagnozuota epilepsija, cerebrinis paralyžius, jo svoris buvo per mažas, turėjo mitybos sutrikimų, buvo maitinamas per garstrostomą.
Paklausta, ką sūnelis gali daryti, jo mama sakė: „Jis, atvirai kalbant, negali nieko – net musės nenusibaidys nuo nosies.“
Hubertas pats negalėjo nei atsisėsti, nei pasiversti ant šono. Jis nieko nekalbėjo ir neaišku, kiek matė – jo regos nervai buvo papilkėję, tai yra, pakitę.
Artimųjų kalbinamas Hubertukas šypsodavosi, o į kitus žmones nereaguodavo, iš to mama darė išvadą, kad jis juos atpažįsta.