„Rugpjūčio pabaigoje kartais susidaro įspūdis, kad vaiko sėkmę mokykloje nulems tinkamai pasirinkta kuprinė, penalas ir dvidešimt keturių spalvų flomasterių rinkinys. Žinoma, sąsiuvinių reikia, tačiau rugsėjui pirmiausia reikėtų paruošti ne kuprinę, o vaiką. Manau, svarbiausias yra emocinis pasirengimas, kad vaikas žinotų, kas jo laukia, jaustųsi saugus ir turėtų vidinį „Aš susitvarkysiu“ jausmą“, – sako R. Reches.
Pasak jos, vaikų savijautai ir mokymuisi itin svarbus priklausymo mokyklai jausmas. „Ar vaikas jaučiasi ten laukiamas, ar yra užmezgęs ryšį su mokytojais ir bendraamžiais, ar mokykla jam yra „mano vieta“? Todėl prieš rugsėjį verta klausti ne vien „Ar viską nupirkome?“, bet ir „Ko labiausiai lauki?“, „Ką norėtum vėl pamatyti?“, „Ar yra kas nors, dėl ko nerimauji?“
R. Reches teigimu, ypač svarbu kalbėtis su pirmokais, penktokais, į gimnaziją pereinančiais ar mokyklą keičiančiais vaikais.
„Prie kavos po pamokos“: M. Jakobas pasidalijo, kokios asmenybės iš tiesų tampa gerais pedagogais
Jeigu vaikas nerimauja dėl mokyklos – bijo, kad nesusidoros su mokslais, kad naujoje klasėje neras draugų ar kad jam bus sunku pritapti, – nereikėtų skubėti jo raminti pažadu: „Tau tikrai viskas bus gerai.“ Mes iš tiesų nežinome, ar viskas nuo pirmos dienos bus lengva, o vaikui toks pažadas kartais gali skambėti taip, tarsi jo baimė būtų nepagrįsta.
Manau, daug svarbesnė kita žinutė: „Jeigu bus sunku, mes kartu pagalvosime, ką daryti.“ Jeigu vaikas bijo, kad nesusitvarkys, jis turi žinoti, kad neliks vienas su savo sunkumais – tėvai ir mokytojai padės ieškoti sprendimo. Suaugusiajam tai gali atrodyti kaip paprastas perėjimas iš vienos klasės į kitą, o vaikui – visiškai naujas socialinis pasaulis.“
Susiję straipsniai
Rugsėjis neturėtų skambėti kaip vizitas pas odontologą
Likus savaitei iki Rugsėjo 1-osios, Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorė pastebi, kad tėvai neretai nesąmoningai sukuria įtampą prieš mokslo metų pradžią.
„Dar vienas dalykas – nereikėtų iš anksto sukurti problemų, kurių vaikas dar neturi. Kai visą rugpjūtį girdima: „Na, dabar tai jau prasidės...“, „Šiemet reikės rimtai padirbėti“, mokykla imama vertinti ne kaip vieta, kurioje galima ką nors atrasti, o kaip labai ilgas vizitas pas odontologą.
Vaikas turi žinoti, kad iš jo tikimasi pastangų ir gerų rezultatų, tačiau kartu jausti, kad nėra tragedija suklysti – svarbu suprasti klaidą, ją ištaisyti ir judėti pirmyn.“
Į mokyklos ritmą grįžti reikėtų jau dabar
R. Reches tėvams rekomenduoja po truputį grįžti prie mokyklinės dienotvarkės, tačiau vengti kraštutinumų.
„Idealu pradėti likus maždaug vienai ar dviem savaitėms, tik nereikia paskutinių vasaros dienų paversti karinėmis pratybomis. Vaiko biologinis laikrodis neturi mygtuko „Rugsėjo 1-oji“. Pirmiausia palaipsniui grįžčiau prie įprasto miego ir kėlimosi laiko. Pakankamas ir reguliarus miegas svarbus dėmesiui, atminčiai, emocijoms reguliuoti ir gebėjimui mokytis.“
Pasak jos, ruošiantis mokyklai svarbu ne tik anksčiau gulti, bet ir susigrąžinti bendrą dienos ritmą. „Reikėtų sugrąžinti visos dienos ritmą: reguliaresnį valgymą, pusryčius, fizinį aktyvumą, buvimą lauke, skaitymą, ramesnį vakarą ir mažiau chaotiško ekranų naudojimo.
Labai padeda ir maži organizaciniai įpročiai: iš vakaro pasiruošti drabužius, susidėti reikalingus daiktus, pačiam prisiminti savo pareigas. Mokyklai reikia ne tik vaiko, kuris septintą ryto geba atsimerkti. Jai reikia vaiko, kuris po truputį išmoksta organizuoti savo kasdienybę.“
Direktorė pabrėžia, kad tėvų vaidmuo šiame procese yra padėti vaikui tapti savarankiškesniam, o ne perimti visas jo atsakomybes.
„Tėvų užduotis – suteikti struktūrą, bet ne atlikti viską už vaiką. Kuo vaikas vyresnis, tuo daugiau atsakomybės už savo rytą, daiktus ir laiką jis turėtų prisiimti.“
Vis dėlto, anot R. Reches, nereikėtų paskutinių vasaros savaičių paversti papildomais mokslo metais.
„Tikrai nereikia rugpjūčio viduryje namuose atidaryti mokyklos filialo. Jei paskutines dvi vasaros savaites vaikas kas rytą spręs matematikos uždavinius, rugsėjo jis tikrai lauks. Tik nebūtinai dėl tų priežasčių, kurių tikėjosi tėvai.“
Dažniausia klaida – tėvų nerimas
Pasak R. Reches, viena dažniausių klaidų prieš mokslo metų pradžią yra suaugusiųjų nerimas. „Tėvams atrodo, kad jie motyvuoja. Vaikas kartais išgirsta visai kitą žinutę: „Mes nesame tikri, kad tu susitvarkysi.“
Kita dažna klaida – dar neprasidėjus mokslo metams pradėti gyventi pažymiais.
„Šiemet tikiuosi geresnių rezultatų“, „Reikia pasitempti ir geriau išmanyti matematiką“, „Jau esi vyresnis, devynetų turėtų būti daugiau“ – taip rugsėjis vaikui tampa ne naujos pradžios, o metinio veiklos vertinimo pradžia“, – sako ji.
Anot direktorės, tyrimai rodo, kad ilgalaikę motyvaciją kur kas geriau skatina aiškūs lūkesčiai kartu su autonomija. „Vaikams naudinga žinoti ribas, bet kartu turėti galimybę rinktis, priimti sprendimus ir prisiimti atsakomybę.“
Pasak jos, ne mažiau svarbu nepadaryti už vaiką to, ką jis jau gali padaryti pats. „Sudėti kuprinę, patikrinti elektroninį dienyną, penkis kartus priminti apie sportinę aprangą, parašyti mokytojui dėl pamestos liniuotės. Visa tai darome iš meilės. Tačiau jeigu visą vaiko gyvenimo logistiką administruoja suaugusieji, neturėtume labai nustebti, kai šešiolikmetis vieną rytą paklaus: „Mama, o ką aš rytoj turiu atsiskaityti?“ Pagalba yra gera tol, kol ji padeda vaikui išmokti apsieiti be mūsų pagalbos.“
Vaikams reikia ne tik atsakymų, bet ir klausimų
Kalbėdama apie mokymosi motyvaciją, R. Reches ragina keisti klausimus, kuriuos užduodame po pamokų.
„Jeigu dvylika metų svarbiausias klausimas buvo „Kokį pažymį gavai?“, nereikėtų stebėtis, kad vaikas pradeda manyti, jog pagrindinis mokymosi produktas yra skaičius elektroniniame dienyne.
Galima klausti kitaip: „Ką šiandien sužinojai, ko vakar nežinojai?“, „Kas tave nustebino?“, „Kas buvo sunkiausia?“, „Kokį gerą klausimą iškėlei?“ Pažymys turėtų būti informacija apie mokymosi procesą, o ne vaiko vertės matas.“
Direktorė taip pat primena, kad verta girti ne tik rezultatą, bet ir pastangas. „Vertingiau pastebėti pastangas, pasirinktą strategiją, atkaklumą, gebėjimą pastebėti ir pataisyti klaidą, negu nuolat kartoti: „Tu toks protingas“.
Ko iš žydų ugdymo tradicijos galėtų pasimokyti visi tėvai
Anot R. Reches, viena svarbiausių žydų ugdymo tradicijos idėjų yra pagarba klausimui. „Geras klausimas kartais yra vertingesnis už greitą teisingą atsakymą. Žydų tradicijoje klausimas nėra nežinojimo įrodymas. Priešingai – mokėjimas klausti yra intelektinės brandos dalis.“
Direktorė pabrėžia, kad šiandien, kai dirbtinis intelektas ir paieškos sistemos informaciją pateikia per keletą sekundžių, šis principas įgauna naują prasmę.
„Ateityje vertingesnis bus ne tas, kuris atmintinai žino daugiausia atsakymų, o tas, kuris geba klausti: „Ar tai tiesa?“, „Iš kur tai žinote?“, „Kodėl turėčiau tuo tikėti?“, „Ar yra kitas paaiškinimas?“
Savarankiškas vaikas nėra tas, kuris visada daro tai, ką sako suaugusysis. Savarankiškas vaikas ilgainiui turi išmokti galvoti pats.“
Trys svarbiausi patarimai tėvams prieš Rugsėjo 1-ąją
Apibendrindama pasiruošimą mokyklai direktorė išskiria tris svarbiausius patarimus tėvams.
Pirmas – neužkraukite vaikui savo mokyklinės patirties.
„Jeigu mamai matematika buvo siaubas, tai dar nereiškia, kad dukrai ji bus siaubas. Jeigu tėtis visada buvo pirmūnas, sūnus neprivalo pakartoti šeimos rekordo. Vaiko mokslo metai nėra mūsų mokyklinės biografijos antrasis sezonas. Leiskime jam parašyti savąją.“
Antras – neskubėkite gelbėti.
„Vaikas pamiršo sąsiuvinį? Tegul pagalvoja, ką dabar daryti. Nesusitarė su draugu? Pirmiausia išklausykime. Gavo pastabą? Prieš rašydami mokytojui paklauskime: „Kaip tu manai, ką dabar reikėtų padaryti?“
Tėvų užduotis nėra pašalinti iš vaiko kelio kiekvieną akmenuką. Mūsų užduotis – išmokyti jį neužkliūti už kiekvieno akmenuko, o užkliuvus – atsikelti.“
Trečias – turėkite namuose gyvenimą, kuriame mokykla nėra pagrindinis šeimos narys.
„Vaikas turi labai aiškiai žinoti: jo pasiekimai mums svarbūs, bet jis pats mums yra svarbesnis už jo pasiekimus. Mokslo metais bus dešimtukų ir penketų, pergalių ir nesėkmių, pamestų sąsiuvinių, kontrolinių darbų, draugysčių, konfliktų, rytų, kai visi vėluosime, ir vakarų, kai niekas nebenorės girdėti žodžių „namų darbai“.
Bet mokykla neturėtų būti dvylikos metų egzaminas. Tai – dvylika metų, per kuriuos vaikas mokosi ne tik matematikos, kalbų ar istorijos. Jis po truputį mokosi tapti žmogumi, gebančiu galvoti, klausti, suklysti, atsitiesti ir vieną dieną apsieiti be mūsų. Ir, ko gero, tai yra gerokai svarbiau už tobulai paruoštą kuprinę Rugsėjo 1-ąją“, – sako Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorė Ruth Reches.