Sutariam dėl susitikimo, ateina... ketverių metų vaikas Sakau, kad čia jau ikimokyklinukas! Sako nu gi čia „my little baby!“ Sakau, ne, čia nebėra joks „baby“ Dar viena šeima atvažiuoja su vežimėliu. Jame sėdi penkiametis, rankose telefonas. Tėvai pasakoja, jog vaikas turi kalbos vėlavimą, kažkodėl dar nekalba... Kita šeima atveda vyresnį nei metų vaiką, kuris vis dar daugiausia žindomas ir maitinamas tyrelėmis. Mama sako, kad labai reikia grįžti į darbą, todėl adaptacijai laiko nėra.
Vaikas paliekamas mokytojams, nors dar nėra pratęs prie įprasto maisto, naujos aplinkos ir kitų suaugusiųjų. Ir taip, puikiai suprantu, jog gyvenime būna visokių aplinkybių, tačiau kalbu apie šeimas, kurios turėjo pakankamai laiko pasiruošti darželio pradžiai, bet kažkodėl nusprendė, kad visu tuo pasirūpins mokytojai. Ateina dar viena šeima. Penkiametis vaikas klykia, nepaleidžia mamos nė per žingsnį. Penkerius metus augo namuose, su bendraamžiais beveik nebendravo, savarankiškumo patirties praktiškai nulis... Tėvai paaiškina, kad jis tiesiog „labai drovus“. Mama išeina, vaikas lieka, o mokytojams tenka pradėti nuo elementarių kasdienio savarankiškumo ir socialinių įgūdžių ugdymo. Ir taip kasmet.
Dešimtys panašių istorijų, skirtingos šeimos, skirtingi vaikai, tačiau vis dažniau pasikartojantis tas pats reiškinys – elementarus vaikų savarankiškumo ugdymas atidedamas, o atsakomybė už jį perkeliama ugdymo įstaigai Paskui visuomenė stebisi, kodėl darželių mokytojai pervargę. O jie pervargę dar ir todėl, kad vis dažniau turi atlikti tą darbą, kuris turėjo prasidėti šeimoje gerokai iki pirmosios dienos darželyje! Vaikas nemoka apsirengti, nusirengti, savarankiškai pavalgyti, susitvarkyti savo daiktų, išbūti be nuolatinio suaugusiojo dėmesio, o kartais net neturėjo galimybės šių dalykų mokytis, nes tėvai viską padarydavo už jį.
Apie batraiščių rišimą prieš mokyklą jau beveik nedrąsu ir užsiminti Ir iškart pabrėžiu, kad nekalbu apie vaikus, turinčius negalią, raidos sutrikimų ar individualių raidos ypatumų. Kalbu apie vaikus, kurie pagal savo raidą jau galėtų būti gerokai savarankiškesni, tačiau suaugusieji jiems tiesiog nesudaro tam sąlygų. Ketverių metų vaikas vis dar su sauskelnėmis, nes tėvai net nepradėjo mokyti naudotis tualetu. Penkiametis vežamas vežimėlyje, nes taip visiems patogiau. Telefonas įduodamas vos vaikui pradėjus nuobodžiauti, pykti ar reikalauti dėmesio. Kiekvienas nepatogumas pašalinamas dar vaikui nespėjus pačiam pabandyti su juo susitvarkyti. Ir visa tai dažnai pateikiama kaip ypatingas rūpestis vaiku, jo poreikių atliepimas, pagarba jo individualiam tempui. Žinoma, Sherlockai, žinoma...
Ankstyvojo ugdymo požiūriu savarankiškumas formuojasi per patirtį, nuoseklų mokymąsi, pastangas, nesėkmes ir pakartojimus. Vaikui BŪTINA galimybė bandyti, klysti, nusivilti, palaukti, susitarti, įveikti sunkumus ir pamažu patirti, kad jis PATS GEBA vis daugiau. KUO ANKŠČIAU – TUO GERIAU! Nuolatinis suaugusiojo įsikišimas ir visų kasdienių užduočių atlikimas už vaiką riboja šias patirtis ir stiprina jo priklausomybę nuo kitų. Ir yoač čia reikėtų barti tas mamas, kurios kažkodėl tiesiog neleidžia vaikams augti ir tapti savarankiškais vis aiškindamos, jog jie dar patys nemoka... nu nemoka, bet kaip išmoks?!
O tada ateina darželis, kuriame vienas mokytojas turi pasirūpinti ne vienu vaiku, ir staiga paaiškėja, kad individualus šeimos gyvenimo modelis sunkiai suderinamas su grupės kasdienybe. Mokytojas turi ugdyti, padėti, palaikyti, individualizuoti, tačiau jis negali vienas kompensuoti metų metus nesuteiktų savarankiškumo ugdymo galimybių.
Ir kuo daugiau tokių vaikų vienoje grupėje, tuo mažiau laiko lieka pačiam ugdymui, prasmingoms veikloms, santykių kūrimui ir individualiam kiekvieno vaiko pažinimui, nes pakeisti pusei grupės pampersus, užrišti visus batraiščius, užmauti pirštines trimečiams/keturmečiams užima kokią valandą...tad kartais ir suprantu mokytojus, kodėl jie taip nemėgsta eiti į lauką! Nes pasiruošimas trunka ilgiau, nei pats laikas lauke! Kartais su mokytojomis kalbamės ir stebimės, kaip stipriai pasikeitė dalies tėvų supratimas apie vaikų auginimą.
Atrodo, kad siekdami vaikui suteikti kuo patogesnę vaikystę, suaugusieji vis dažniau perima net tas užduotis, kurias vaikas jau pajėgus atlikti pats. Ir kuo ilgiau tai tęsiasi, tuo labiau vaikas pripranta prie nuolatinio aptarnavimo, tuo sunkiau jam priimti ribas, prisitaikyti prie bendruomenės gyvenimo ir pasitikėti savo gebėjimais. Man, kaip ikimokyklinio ugdymo vadovei, kartais iš tiesų baisu stebėti, kaip patys suaugusieji sistemingai silpnina vaikų savarankiškumą, o paskui tikisi, kad ugdymo įstaiga per kelis mėnesius išmokys visko, kam šeimoje buvo skirti keleri metai.
Tėvystė apima ir atsakomybę ugdyti, mokyti, nustatyti ribas, sudaryti sąlygas vaikui augti bei palaipsniui tapti vis mažiau priklausomam nuo suaugusiųjų. Darželis yra šeimos partneris, o ne jos pakaitalas! Ir gal pagaliau reikėtų nustoti kiekvieną vaiko negebėjimą pateisinti fraze „jis dar mažas“, nes kartais vaikui jau seniai laikas žengti kitą raidos žingsnį, tik suaugusieji vis dar laiko jį už rankos taip stipriai, kad jis net neturi galimybės pabandyti eiti pats...