Prancūzų psichologas Jacques'as Salome savo knygoje „Pašnekesiai apie meilę!“ nuodugniai gvildena jausmų atradimus ir klystkelius. Pateikiame šios knygos ištrauką.
Kai kurie bando atskirti kūnišką neištikimybę, vedančią į seksualinį nusižengimą su trečiu asmeniu, nuo sielos neištikimybės – rimtesnės, nes čia įpainiojami jausmai, o toliau – gyvenimo pasirinkimai. Kūniška neištikimybė, atrodo, pasitaiko dažniausiai, ji galbūt banaliausia, tačiau aptikta ar atskleista nėra mažiau skausminga.
Kiek kartų esu girdėjęs vyrus ir moteris tvirtinant tai, kas gali pasirodyti nevaldomu prieštaravimu, bet galbūt patvirtina kai kurių požiūrį – kad gyvenimas poroje prieštaraująs žmogaus prigimčiai! „Myliu savo žmoną (ar vyrą), bet negalėjau atsispirti progai užmegzti lygiagretų ryšį, kuriame, man regis, slypėjo galimybės kažko, ko neradau savo poroje, ko man stigo, kad galėčiau ir toliau gyventi, neprarasdamas pagarbos sau!“
Tai viena didžiausių problemų, keliančių grėsmę meilės santykiui – kai vienas iš dviejų nusiteikęs išgyventi lygiagrečiai ar kaip pakaitalą intymų santykį su kitu asmeniu.
Paprastai vartojamų terminų „meilužė“, „meilužis“, „svetimavimas“, „apgaulė“, man atrodo, nepakanka įvardyti ir suvokti tai, kas vyksta vienam (tam, kuris sulaužo savo įsipareigojimą) ir kitam (tam, kuris tą pažeidimą atskleis).
Priesaikos, žarstomos pradžioje, prisiimti įsipareigojimai, tikėjimai ir įsitikinimai, atrodę it tvirtovės sienos prieš tai, kas neįmanoma, kartais pasirodo neatsparūs, atsiradus trečiam asmeniui, atskleidus kito ryšio galimybę, įsižiebus jausmui ar potraukiui, viską nušluojančiam savo kelyje.
Tačiau reikia skirti potraukį, geismą ir jausmus trečiam asmeniui (jiems mes neturime galios) nuo perėjimo prie veiksmo, kai atveriama erdvė sukurti intymų santykį, dažniausiai seksualinį, su tuo, kuris nėra mūsų partneris. O štai šia prasme mes turime galią: galią pažeisti įsipareigojimą, kurį prisiėmėme tam tikru mūsų santykių metu, arba jo nepažeisti.
Daugelis vyrų tvirtina nepainiojantys jausmų ir geismo; užmezgantys lygiagretų santykį, pagrįstą emocinėmis ar seksualinėmis dalybomis, tam, kad pasidalytų malonumu, taigi iš tikrųjų nesą įsipareigoję.
Toks jausmų ir geismo atskyrimas teikia jiems – bent kai kuriems iš jų – intymų įsitikinimą, kad jie neapgaudinėja žmonos ar moters, kurią myli, kad nėra neištikimi, nes neįsipareigoja kitai iš tikro!
Jie nė nemano nutraukti savo pagrindinio santykio, nori gyventi poroje, bet nesupranta, kad taip gali sukelti grėsmę, o svarbiausia – tą santykį pažeisti iš pagrindų. Tokio atskyrimo, dažniausiai reikalingo jų sąžinei nuraminti, paprastai griebiamasi norint pasiteisinti savo paties ir partnerės akyse. Kai ši atskleis lygiagretų ryšį, jis pasakys, kad tai – nieko rimto, kad tas ryšys rutuliojasi absoliučiai antrame plane, fiziniame plane, ir kad jo jausmai išlieka nepakitę.
Moterys, kalbėdamos apie neištikimybę, kaip daugmaž neįtikėtiną galimybę, griebiasi kitos dinamikos. Jos tvirtina siejančios jausmus ir geismą ir sakosi galinčios užmegzti lygiagrečius santykius tik tuo atveju, jeigu puoselėja jausmus trečiajam asmeniui. Kitaip jausiančios intymų konfliktą, užsibaigsiantį arba pagrindinių santykių pabaiga, arba po išmėginimo nevedybinių santykių nutraukimu. Priežastys, kuriomis jos remiasi, gali būti vaikų, partnerio išsaugojimas arba, pavyzdžiui, prisitaikymas prie šeiminių normų.
Dabartinėje visada reliatyvioje tikrovėje, atrodo, esama tiek vyrų, tiek moterų, gebančių turėti lygiagrečius daugiau ar mažiau ilgalaikius santykius ir vis dėlto bandančių išsaugoti pagrindinius santykius.
Tokia situacija lemia tylos lydimą atsiribojimą, nutylėjimus partneriui. Ji reikalauja kruopštaus apdorojimo, atskiriant santuokinį gyvenimą ir gyvenimą už santuokos ribų, kad būtų galima palaikyti savo „pagrindinius“ santykius ir greta to rasti laiko ir erdvės susitikimams su vienu ar keliais kitais asmenimis. Kai kurie jų tvirtino man ta prasme buvę ištikimi sau patiems. „Man reikia gerbti ir savo potraukius, ir savo santuokinį gyvenimą, stengiantis niekam nepadaryti žalos.“
Toks Žiuljeno, vedusio jau dvidešimt dveji metai, atvejis: jis apibūdina save kaip ištikimai besilaikantį įsipareigojimo žmonai. Jo įsipareigojimas yra nepalikti žmonos! „Jaučiuosi iš tiesų įsipareigojęs savo žmonai. Žinau, kad jos niekada nepaliksiu. Ir net jeigu šiandien palaikau epizodinį ryšį su kita moterimi, ši nuo pat pradžių žinojo, kad pirmenybę visada teiksiu žmonai, kad mūsų santykis pagrįstas per pasimatymus pasidalytu bendru malonumu. Mes – suaugę žmonės, ir jei mums tokie pasimatymai priimtini, tai nesuprantu, kas čia gali būti įskaudintas!“
Jis pamiršta, – sąmoningai ar ne, – jog įskaudinta bus jo žmona, jei atskleis, kad jos vyras palaiko kitą ryšį, ir verčiau kliaujasi tuo, jog ji niekada to nesužinos.
Žiuljenas, atrodo, nežino, kad esama daugybės ženklų ir gausybės „kalbų“, vis dėlto išduodančių tai, ko nenorime pasisakyti. Galbūt jis tiki, kad jo ryšys už santuokos ribų išliks pastovus, įtikinėja save, kad jo nebyli savitarpio sutartis su meiluže galios ir ši visada sutiks būti trečiąja – bet tas ryšys, išgyvenamas priešokiais, su pertraukomis, gali pasidaryti jai pernelyg nepakeliamas ir ilgainiui jam brangiai atsieiti.
Tam tikru atveju ji gali suabejoti pradine sutartimi, ypač jei slapčia viliasi, kad ilgainiui jos meilužis paliks žmoną, išsilaisvins ir savo santykius su ja padarys pagrindiniais ir geriausia vieninteliais santykiais!
„Aš ištikimas pats sau ir dviem moterims, kurios yra mano gyvenimas, – tvirtai ir nuoširdžiai sako man mano draugas muzikas. – Esu ištikimas dviem savo aspektams, kurie būdingi tokiam žmogui kaip aš. Pasimatymai teikia daug malonumo, ir man tai patinka. Tačiau jaučiuosi labai prisirišęs prie žmonos. Jai ir man ne tiek svarbu vaikytis seksualinio malonumo, kiek mudviejų mainai ir dalybos, o svarbiausia – mūsų darna daugelyje sričių.“
Kaip jau sakiau, moterys apskritai tvirtina sunkiau negu vyrai atribojančios jausmus ir fizinius ar seksualinius santykius. Malonumą jos glaudžiai sieja su patirtais jausmais. Bet liudijimuose, kuriuos man pavyko sukaupti, daugelis jų pasisako priešingai.
„Palaikau nesantuokinį ryšį jau daugiau kaip penkiolika metų, – prisipažįsta Luiza. – Tas ryšys man tik į gera. Su vyriškiu, kuris padėjo man atrasti malonumą, aš išsiskleidžiu, bet vis dėlto jo nemyliu, myliu savo vyrą – vyrą, kurio niekada nepaliksiu. Jis man svarbus kaip įsitvirtinimo taškas, sakyčiau, net esminis mano intymiam saugumui. Paradoksalu tai, kad, neabejoju, jeigu jis sužinotų apie mano kitą ryšį, būtų toks įskaudintas, kad galbūt mane paliktų. Taip rizikuoju jau penkiolika metų, kartodama sau, jog jis mane myli taip, kad man atleistų, jei kada nors apie tą kitą sužinotų!“
Tuose pasakojimuose, kuriuos girdėjau, mane jaudina vienų ir kitų kalbų nuoširdumas, tvirtas įsitikinimas ir pasirinkta pozicija, lyg kiekvienas iš kai kurių porų narių gyventų skirtinguose pasauliuose, kurie susikerta, persikloja, susigretina, remdamiesi labai tiksliais orientyrais, ir tai leidžia jiems ilgai ilgai gyventi drauge, kol... kol tie orientyrai ir gairės išliks ir jų bus laikomasi! Kančia, skausmas ir išsiskyrimo pasekmės pasireiškia, kai vienas ar kitas tų orientyrų subyra.
Esama ir kitų veiksnių, kurių neištikimieji nevaldo. Jie negali numatyti savo partnerio reakcijos, jeigu šis atskleis lygiagretų santykį, nei sąžinės priekaištų, kurie gali dėl to sukilti. Taip pat jie neįstengia valdyti savo nesąmoningo gyvybingumo, kuris gali aiškiai atskleisti jų neištikimybės ženklus ir taip destabilizuoti tokią, regis, tvirtą pusiausvyrą.
„Ištekėjusi dešimt metų palaikiau ryšį su kitu vyriškiu, – kalba Viviana. – Iš pradžių viskas buvo aišku. Mudu abu norėjome to paties: pasimatymų. Jis man pasakė: „Aš myliu savo žmoną ir niekada jos nepaliksiu – ji mano vaikų motina. Tai, ką patiriu su tavimi, panašu į stebuklą, ir jei tave tai tenkina, galime tęsti ir toliau.“ Kadangi tuo metu mane tai tenkino, aš sutikau, nežinodama, kad tame santykyje aš augsiu, įgausiu savikliovos, tvirtybės. Nenujausdama, kad vieną dieną tas ryšys taps man toks svarbus, jog nebegalėsiu tenkintis keliais pasimatymais, visada pernelyg skubotais, trapiais planais, priklausančiais nuo jo žmonos ar jo šeimos planų. Vieną sekmadienio vakarą, kaip tik po savaitgalio, numatyto praleisti drauge su juo, bet atidėto jo prašymu, aš impulsyviai parašiau jo žmonai.
Parašiau, kad myliu jos vyrą ir kad jis myli mane. Kaip galėjau tai parašyti, nepasvėrusi visų pasekmių, peržengdama tai, ką buvau sau įsikalusi: kad niekada nereikia tikėtis iš ryšio to, kas priklauso kitai. Šitas perėjimas prie veiksmo, kuris mane dar ir dabar tebestebina, jo šeimoje sukėlė tikrą žemės drebėjimą. Jis pasijuto išduotas, iš karto mane metė ir daugiau niekada nebepratarė man nė žodžio. Taip aš atskleidžiau, kad mus saistė sutartis. Mintyje turima sutartis, kuria privalėjau įsipareigoti, pati aiškiai to nesuvokdama: niekada nesipainioti jo santuokos sferoje. Kadangi tą sutartį sulaužiau, praradau jį visiems laikams.
Ar tikrai norėjau gyventi su juo? Ar troškau, kad mūsų ryšys būtų pagrindinis jo įsipareigojimas? O galbūt nesąmoningai norėjau padaryti galą pernelyg beviltiškai situacijai – ir kad dėl mūsų išsiskyrimo būtų atsakingas jis, o juk visa tai sukėliau aš. Niekada daugiau nesileidau į santykius, kuriuose būčiau trečias asmuo.“
Eidami pasąmonės keliais, mes galime įgyvendinti slaptus siekius, kurie ne visada yra mūsų sąmoningų lūkesčių siekiai. Pasąmonė turi savo gyvenimą, atrodo, pranokstantį mūsų supratimą!..
„Buvau nepaprastai atsargus dėl ryšio, kurį dvejus metus palaikiau su savo meiluže, – pasakoja Karlas. – Mano žmona nieko nenumanė. Ji manimi pasitikėjo. Tačiau keletas nežymių ženklų, matyt, sukėlė jai įtarimą. Aš pakeičiau savo baltinių modelį ir markę, naudojau naujus kvepalus. Mano darbas reikalaudavo daugiau laiko. Savo karjeros labui būtinai turėdavau dalyvauti kvalifikacijos kėlimo seminaruose, o tai, žinoma, leisdavo man praleisti keletą meilės savaitgalių su meiluže. O paskui vieną dieną pamiršau automobilyje voką su itin nedviprasmišku jos laišku. Tai ne atsitiktinumas. Pats paskolinau automobilį žmonai, ir ji rado tą laišką, kažko ieškodama dėklėje! Vėliau supratau, kad širdies gilumoje norėjau užbaigti savo santuokinius ryšius, bet man rūpėjo, kad skyrybų pareikalautų žmona. Taigi, kad ir kaip keistai tai gali atrodyti, buvau susikūręs kuo palankiausią savo paveikslą! Nevedžiau aš ir savo meilužės – po kelių mėnesių mudu išsiskyrėme. Šiandien vis dar neįstengiu įsitvirtinti. Kuo nors susižaviu, išgyvenu smulkias aistras, plūduriuoju nuo vieno įsimylėjimo prie kito, nepajėgdamas įsipareigoti.“
Vis dėlto tam tikrose santuokinio gyvenimo srityse pasitaiko ilgalaikių „tribriaunių“ porų. Kai kurias jų pažinojau – jie ne vienus metus palaikė santykius, vienas kito nesunaikindami. Tai buvo poros, kurios tarėsi supratusios ir susitaikiusios su tuo, kad gyvenant trise reikia derinti trejus santykius: A ir B, B ir C, C ir A. Trejus santykius – dalijimosi, mainų, jausmų ir abipusių norų nuoširdumo – santykius, kurie galės susipinti ir tvirtėti drauge.
Čia pateikiu ne modelį, o liudijimą, kuris, net ir iškeldamas aikštėn retą santykį, parodo, kokiu mastu galima pranokti visuomenės sąlyginumus ir moralinį spaudimą.
„Buvau ištekėjusi keturiolika metų, mes turėjome tris vaikus – ir štai aš sutikau moterį, kurią akimirksniu aistringai įsimylėjau, – pasakoja Žiuli. – Netrukus mudvi užmezgėme intymų ryšį, ir aš pasipasakojau apie jį savo vyrui, sakydama negalinti be jos gyventi ir, kad ir kas atsitiktų, norinti gyventi su ja.
Jaučiau, kad jis labai susijaudinęs; jis man tarė: „Dėkui už pasitikėjimą. Turiu apgalvoti tą smūgį, kurį man sudavei, – ar gali duoti man keletą dienų apsispręsti?“
Po kelių dienų jis parašė man laišką, kuris bylojo štai ką: „Tu man svarbi ir būtina. Nenoriu tavęs prarasti. Jeigu tai, ką išgyveni su savo drauge, tau taip pat svarbu ir būtina, aš galiu atsitraukti, niekaip nesikišdamas į tavo intymumą. Namas didelis. Vietos pakanka, kad judvi turėtumėte savo kambarį. Palieku tau rūpestį pranešti vaikams apie tą naująjį santykį, o aš aptarsiu savąjį su tavimi. Jei be didelių kančių ar nesusipratimų įveiksime pirmuosius mėnesius, galėsime apsvarstyti, kaip pastoviau susitvarkyti mūsų gyvenimą.“
Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad tai galėtų būti įmanoma. Trejus metus mes palaikėme santykius trise. Taip pasiūlė mano draugė, o aš priėmiau tai kaip akivaizdų faktą. Šiandien vaikai jau paliko namus. Mes ir toliau gyvename trise, ir kai esame kartu, greta vienas kito, vienijami malonumo, kurį sudaro pasitikėjimas, nesivaržymas ir tarpusavio dėkingumas, jauti, kad po šio namo stogu tikrai įsikūrusi meilė!“
Reikia paisyti ir galimos staigmenos, iškeliančios į dienos šviesą ir kruopščiausiai saugomas paslaptis.
„Mane išdavė mano geriausia draugė, – sako Valeri. – Ji buvo įsimylėjusi mano vyrą, bet, rodos, iš pradžių susitaikė su mūsų santuoka kaip neliečiama. Pamačiusi mane išeinančią iš kino teatro ir aistringai bučiuojančią kitą vyrą, trečią asmenį, kaip jūs sakote, ji parašė mano vyrui anoniminį laišką, nurodydama mūsų meilės lizdelio adresą. Tai buvo siaubinga. Visas mano santuokinis ir nesantuokinis gyvenimas nuėjo šuniui ant uodegos. Vyras pareikalavo skyrybų ir jas gavo, nors nepajėgė pakelti savo sprendimo pasekmių ir susirgo depresija. Draugė, kuri buvo viso to kataklizmo priežastis, mėgino jį guosti ir apsigyveno su juo. Taip jie iki šiol tebegyvena. Nemanau, kad jie būtų laimingi – nei vienas, nei antras. Po daug metų aš susiradau kitą meilę ir vengiu lygiagrečių santykių.“
Gyvenimo scenarijų, papasakotų vyrų ir moterų santuokos darbo grupėse ir atskleidžiančių, kaip susikerta ir išsiskiria kai kurie raizgūs ištikimybės ir neištikimybės keliai, be galo daug. Tie scenarijai kuriasi ir išsiskaido per lėtą žengimą į priekį, per problemas, taip pat per sureguliavimus, kurie lydi tiek vieno, tiek kito jausmų vystymąsi ir taip pat bando priartėti prie jų poreikių – nepainioti jų su savo troškimais!