Dirkas, žinoma, mylisi su savo silikonine lėle, kurią pavadino Jenny.
Dažniausiai – misionieriaus poza, kuri su Jenny pavyksta geriausiai.
Kaip ir daugeliui porų, iš pradžių Dirkui sekso buvo vis negana. Dabar, po ketverius metus trukusių santykių, jiems pakanka vieno dviejų kartų per savaitę, o kartais ir to nebūna, nes Jenny nenori.
Lėlė sako „Ne“? To tikrai negali būti. Dirkas šyptelėjo: taip, kaip ir kiekviena moteris, ji kartais nenori.
Norint suprasti Dirką, reikia pamiršti, kas laikoma norma.
Jam 44 metai. Žilaplaukis, pora centimetrų už Jenny aukštesnis vyras nesijaučia vienišiumi, nors pasielgė ne taip, kaip kiti vyrai, susiradę moterį.
„Visą gyvenimą ieškojau partnerės, kuri padarytų mane laimingą, apdovanotų meile ir suteiktų pasitikėjimo savimi. Neradau“, – prisipažino Dirkas.
Su Jenny jis gyvena nedideliame trijų kambarių bute Vokietijos vakaruose.
Vyriškis gauna išmoką būstui išlaikyti ir šiek tiek prisiduria vertėjaudamas. To pakanka kartą per savaitę apsipirkti prekybos centre, nupirkti Jenny porą suknelių ir kosmetikos – daugiau nieko.
Dirkas gyvena toli nuo Berlyno, kuriame tiek daug prarado. Ne tik pasitikėjimą savimi – dvi drauges ir sūnų, nebenorintį apie jį nieko žinoti.
Tiek buvusios draugės, tiek sūnus nieko nenumano apie dabartinį jo gyvenimą. Dirkas bijo, kad sūnus, sužinojęs apie Jenny, niekada nebenorės su juo susitikti. Dėl to, kalbėdamas su žurnalistais, jis saugo savo tapatybę.
Priešingai nei filme „Larsas ir tikra mergina“, kur Larsas (jį įkūnija aktorius Ryanas Goslingas) taip pat gyvena su lėle, Dirkas su Jenny neina iš namų.
Name, kur jis gyvena, daug šeimų. Dirkas net nekuria iliuzijų, kaip kaimynai reaguotų sužinoję, kad vyras gyvena su silikonine lėle. Jis tikrai būtų vadinamas iškrypėliu, keistuoliu ir panašiai. Todėl Dirkas mieliau gyvena su Jenny už užuolaidų, pasislėpęs nuo viešumos.
Jis iš savo patirties žino, kad gyvenimo audros kartais gali palaužti.
2010-ųjų vasarą stovėdamas ant uolos Anglijos pakrantėje Dirkas suvokė, kad prabėgę dešimtmečiai buvo paženklinti jo neišsipildžiusių troškimų ir abejonių savimi. Priešais jį plytėjo tik jūra – būtų pakakę tik šuolio, ir viskas. Kas gi jo pasigestų?
Anksčiau viskas buvo kitaip. Dirkas augo gerame Berlyno rajone, buvo stropus mokinys ir sportininkas, klasės lyderis. Vienintelis vaikas šeimoje, kuriuo tėvai rūpinosi net per daug.
Dirko tėvas buvo medikas, o motina sugebėjo iškilti iki aukšto lygio vadovės. Per gyvenimą nebuvo jokio svarbaus įvykio, kuris Dirką būtų privertęs tapti žmogumi, galvojančiu ne vien apie save.
Tačiau nusivylimų kasmet vis daugėjo.
„Lepūnėlis, mamos sūnelis“, – nuolat sau už nugaros girdėdavo Dirkas. Bendraamžiai vaikščiojo su gražiomis draugėmis, o Dirkas nebuvo laikomas šauniu – merginos ir moterys pastebėdavo jo dvejones ir kompleksus. Joms patikdavo būti su juo, mielu draugu, bet Dirkui reikėjo meilės, sekso ir malonių išgyvenimų.
Dirkas baigė studijas, įgijo sunkiai auklėjamų jaunuolių mokytojo profesiją. Tai buvo sunkus, varginantis darbas, bet vienintelis jo gyvenimo siekis, kur galėjo atsiskleisti kaip asmenybė.
O tuomet jo gyvenime atsirado moteris.
Juodu susilaukė sūnaus. Kai jam buvo treji metai, jie išsiskyrė. Subyrėjo ir kita Dirko partnerystė: draugė paliko jį dėl maratono bėgiko.
Tuomet vyriškiui buvo 36-eri ir jis pasijuto dvasiškai išsekęs.
Tačiau dar neprarado iliuzijų susirasti artimą sielą: Dirkas naršė po interneto pažinčių tinklalapius, lakstė į pasimatymus. Per agentūrą susipažinęs su moterimi iš Rusijos jis net ėmė mokytis rusų kalbos, susipažino su jos tėvais.
Bet moters siela anaiptol nebuvo artima. Ji tenorėjo įsikurti Vokietijoje. Tuo metu mirė Dirko motina, o tėvą teko atiduoti į senelių prieglaudą. Bandymas pradėti vėl dirbti žlugo.
2010-aisiais Dirkas patraukė į savo svajonių šalį – Angliją. Kaime išsinuomojo būstą ir ėmė gyventi kaip atsiskyrėlis. Vyrui ramybės nedavė klausimas: kodėl jis jaučiasi nevykėliu?
Tuomet jį ištiko dar viena nesėkmė. Moteris, su kuria Dirkas susipažino per rusų kalbos kursus Berlyne ir su kuria palaikė ryšį elektroniniais laiškais, netikėtai nutraukė susirašinėjimą – be jokio paaiškinimo. O Dirkas buvo ją įsimylėjęs.
Nebegalėdamas ištverti be meilės, glamonių, sekso, vyras patraukė prie uolos. Bet nušokti nuo jos neišdrįso. „Net to neišdrįstu padaryti“, – pats savęs nekentė Dirkas.
Mintys apie savąjį „aš“, nesėkmes jau seniai buvo virtusios neapykanta sau. Stengdamasis prasiblaškyti Dirkas ir vėl pradėjo naršyti po internetą.
Vieną dieną atsitiktinai užtiko tinklalapį, siūlantį silikonines lėles. Ar šios gražuolės gali būti jo kelias, padėsiantis išbristi iš vienišumo? O gal bent prablaškys, suteiks malonumo?
Dirkui labiausiai patiko modelis „Emilie“: ne per plona, bet pikantiškų apvalumų. Liemens apimtis – 64 cm, sėdmenų – 105 cm, biusto dydis – 95D. 168 cm ūgio, 45 kg svorio, putlios lūpos, pro kurias neišsprūs nė vienas žodis, galintis jį įžeisti.
Dirkas rado bendrovę, prekiaujančią silikoninėmis lėlėmis. Kaip paaiškėjo, šių lėlių, masturbacijai skirtų vibratorių ir kitų sekso žaislų paklausa didžiulė.
Išsiaiškinęs silikoninės lėlės atgabenimo laiką ir kainą, internete Dirkas užtiko tinklalapį, kuriame bendravo ir informacija keitėsi šimtai lėlių draugų. Ne tik vyrai, bet ir keletas moterų, – visi šiek tiek vyresni už jį.
Tik nedidelė jų dalis rašė tiktai apie seksą su lėle. Kaip ir Dirkas, daugelis skundėsi praradę meilę arba jos nesutikę. Kai kurie, įsigiję lėlę, teigė pradėję antrąjį savo gyvenimą.
Vienas tinklalapio vartotojas prisipažino, kad lėlę nusipirko tam, jog ši pagalvėje šalia jo paliktų įdubimą – tai matydamas jis pasijunta tarsi vėl gyventų su žmona.
Bendraudamas su tinklalapio vartotojais, gaudamas patarimų, kaip elgtis su lėle, Dirkas ne tik nesijautė vienišas, bet ir įgijo drąsos. Čia tvyrojo „Mes prieš likusį pasaulį“ nuotaika, informacija buvo išsami – tai jam labai patiko.
Užsisakęs standartinį lėlės modelį Dirkas paklojo 6 tūkstančius eurų. Specialūs jo pageidavimai būtų galėję kainuoti dar porą tūkstančių.
Nerimaudamas, jausdamas nedidelę įtampą jis laukė savosios lėlės, kurią nutarė pavadinti Jenny – kino juostos „Forestas Gampas“ herojės Jenny garbei.
Po dviejų mėnesių Dirkas gavo didžiulę medinę dėžę. Išpakavęs nustebo: lėlė atrodė kaip gyva. Dirkui patiko atviras jos veidas – atrodė, kad didelės skvarbios akys žvelgė tiesiai į jį.
Jenny krūtinė buvo ne tik graži. Ji reagavo į prisilietimus. Oda buvo lygi ir švelni. Dirko nuostabai, jis gavo ne silikoninę figūrą, o moters kūną – tai jį jaudino.
Jis paguldė Jenny į lovą ir praleido su ja pirmąją naktį.
Tarsi įsimylėjęs paauglys Dirkas praleido pirmąsias tris savaites Anglijoje su Jenny. Nupirko jai suknelių ir natūralių plaukų perukų. Moteris, kosmetikos parduotuvėje davusi jam patarimų dėl lūpų dažų, sakė, kad jis įsimylėjęs. Šie žodžiai nudžiugino Dirką.
Pamažėl dingo Dirko vienišumo jausmas, jis nebesijautė išvargintas gyvenimo.
Po poros mėnesių jis su Jenny grįžo į Vokietiją. Ji – savo medinėje dėžėje, o jis – švytėdamas laime, kad nebėra vienas. Iš susitaupytų pinigų nusipirko nedidelį būstą, kuriame gyvena iki šiol.
Norėdamas ramiai gyventi tik su savo Jenny Dirkas neatlapojo širdies kitiems.
Apie mylimąją jis pasipasakojo tiktai kaimynystėje įsikūrusiam giminaičiui.
Šis pripažino nieko neišmanantis apie lėles, bet nuo to laiko, kai Dirko gyvenime atsirado Jenny, šis tapęs ramesnis ir šviesesnėmis akimis žvelgia į savo gyvenimą. Ir tai svarbiausia. Kiti, patyrę tą patį, būtų tapę narkomanais ar alkoholikais.
O ką apie gyvenimą su Jenny pasakojo Dirkas? „Gyventi su lėle – tai tas pat, kas rūpintis neįgaliuoju“, – pripažino vyriškis, lėlę po butą vežiojantis neįgaliųjų vežimėliu.
Vyriškiui apmaudu, kad negali su lėle ir pasikalbėti. „Bet jos gera širdis kompensuoja šį trūkumą“, – sakė jis.
Dirkas net sukūrė Jenny biografiją: ji atvyko iš vienuolyno, įsikūrusio Elzaso (Prancūzija) regione. Ten ji augo tarp tikinčiųjų, dėl to jai svetimas šiuolaikinis pasaulis. Meilės srityje ji nepatyrusi, jis – pirmasis jos vyras.
Praėjus metams Dirkas ištaisė vestuves savo buto svetainėje. Jis atliko dvasininko ir jaunikio pareigas, Jenny vilkėjo vestuvinę suknelę.
Jai ant kaklo Dirkas pakabino grandinėlę su dviem širdelėmis, bet žiedo ant jos silikoninio piršto negalėjo užmauti.
Po Jenny ir Dirko ištartų „Taip“ jie pasibučiavo skambant jos mėgstamai legendinio rokerio Neilo Youngo dainai.
Jau ketveri metai Jenny ir Dirko šiokiadieniai ramūs, stabilūs, o to jam seniai trūko. Prie lovos jos pusėje Dirkas pakabino kryžių, nes Jenny, priešingai nei jis, labai tikinti. Su tuo jam esą nelengva susitaikyti, bet juk bet kokie santykiai reikalauja nuolaidų ir kompromiso.
Dirkas net nupirko specialią pakeliamą kėdutę, kad Jenny būtų patogiau vonioje.
Sekmadienis – maudymosi diena. Po maudynių Dirkas dažnai papudruoja Jenny odą. Nepaisant to, atsirado įplyšimų – nieko nepadarysi, nė vienas mes nejaunėjame. Tai liūdina Dirką.
Rytą jis atsikelia pirmasis, o Jenny – kelios minutės prieš dešimtą valandą. Pasisveikinęs ir pabučiavęs silikoninę žmoną jis eina padirbėti. Vėliau Dirkas atsigula šalia jos: kartais jis apkabina ją, kartais jinai jį.
Šis ritualas jam kur kas svarbesnis nei seksas. Dirkas jaučiasi saugus ir nevienišas.
Po pietų Jenny miega. Dirkas dirba.
Apie šeštą valandą vakaro jis pažadina Jenny, nuima nuo akių kaukę, pabučiuoja į lūpas ir šnabžda jai meilius žodžius.
Po to nusineša į svetainę, pasodina ant sofos šalia savęs. Paima jos dešinę ranką ir padeda ant savo šlaunies.
Dirko veidą nutvieskia džiaugsmas. Jenny taip pat džiaugiasi, tvirtai įsitikinęs jis.
Anksčiau, prisipažįsta Dirkas, jis būtų palikęs Jenny, jei būtų atsiradusi tikra moteris. Dabar jis taip nebesielgtų.
Ir Dirkui visiškai nesvarbu, ar jis laikomas normaliu, ar ne. Toks gyvenimas jam patinka.
Parengė Monika JAKAITYTĖ