Už prostituciją tais laikais būtum gavęs plakti, antrą kartą pagavus – netektum ausų arba nosies, o trečią kartą jau būtum pasiųstas myriop. Tačiau carinėje Lietuvoje varžtai buvo atveržti, o viešnamiai ėmė dygti kaip grybai po lietaus.
„XIX a. pab. pravoslavų dvasininkija sukėlė triukšmą. Viešnamiai iš dabartinės Švitrigailos g. buvo iškeliami į Užupį. Kodėl reikėjo juos iškelti? Anam rajone buvo nemažai fabrikų ir jų vadovai turėjo bėdą – darbininkai darbo metu apsilankydavo tuose viešnamiuose. Užupis, Tymo rajonas – kur bedursi, rasi laisvo elgesio moteriškių arba vadinamųjų pakantumo namų, kaip tuo metu buvo vadinami viešnamiai“, – pasakojo gidas Donatas Jokūbaitis.
Moterys bijojo, kad dirbdamos Užupyje, kurį vadino užkampiu, jos praras klientus, tačiau šie, žinoma, niekur nedingo. Taisyklėse tik buvo numatyta, kad viešieji namai turėjo būti bent už 300 metrų nuo mokyklų ir dvasinių namų – cerkvių ar bažnyčių. „Vis dėlto greičiausiai XX a. pr. to draudimo nebuvo paisoma, o pats Užupis buvo didelis viešnamis“, – teigė gidas.
Daugiau istorijų ir paaiškinimo, kas gi buvo tos kūną parduodančios merginos, sužinosite peržiūrėję naujausią „Vyrų akimis“ laidą.
