Lietuvoje mokymosi visą gyvenimą idėja vis dar tik įsitvirtina – 2020 metų duomenimis, tik apie 15 proc. vyresnių nei 50 metų žmonių aktyviai dalyvavo edukacinėse veiklose. Tačiau tendencijos pamažu keičiasi: vis daugiau senjorų atranda mokymosi džiaugsmą ir ieško būdų išlikti aktyviais. Vienas iš tokių būdų – savanorystė, kuri šiandien yra suvokiama ne tik kaip būdas padėti kitiems, bet ir kaip galimybė toliau augti, mokytis ir įprasminti sukauptą patirtį.
„Jei anksčiau į savanorystę buvo žiūrima kaip į galimybę perduoti patirtį, šiandien senjorai vis dažniau mato ją kaip būdą plėsti akiratį ir realizuoti save naujose, neišbandytose srityse. Mūsų nariai – buvę pedagogai, psichologai, medikai – dabar imasi visiškai naujų veiklų: organizuoja renginius, padeda vykdyti socialinius projektus, mokosi komunikacijos socialiniuose tinkluose, netgi skaitmeninių įgūdžių draugystei su dirbtiniu intelektu.
Tai rodo, kad mokymasis niekada nesibaigia, o naujų įgūdžių įsisavinimas suteikia pasitikėjimo savimi ir prasmės jausmą“, – pasakoja senjorų savanorystę skatinančios organizacijos „Senjorų pasaulis“ įkūrėja Vida Greičiuvienė.
Mokymosi visą gyvenimą nauda – didžiulė
Į savanoriškas veiklas besileidžiantys brandaus amžiaus asmenys sulaukia visos puokštės naudų. Kaip rodo moksliniai tyrimai, mokymasis ir aktyvus įsitraukimas į naujas veiklas vyresniame amžiuje nėra tik būdas gerai praleisti laiką – tai esminis veiksnys, padedantis palaikyti tinkamą smegenų veiklą, emocinę sveikatą ir išsaugoti gyvenimo pilnatvę.
„Galima teigti, kad taip kaip netreniruojama širdis praranda pajėgumą, taip ir nenaudojamos smegenys silpnėja. Tai įrodo tiek Lietuvos, tik pasaulio mokslininkų neuromoksliniai tyrimai. Nustatyta, kad bėgant metams natūraliai mažėja neuronų skaičius, silpnėja sinapsės – ryšiai tarp nervinių ląstelių – ir kartu pažintinės funkcijos: atmintis, dėmesys, mokymosi gebėjimai. O nuolatinis mokymasis ir aktyvi protinė veikla skatina naujų neuronų atsiradimą bei stiprina esamas jungtis. Tai leidžia smegenims išlikti plastiškoms ir veiklioms net vyresniame amžiuje“, – pasakoja andragogė, Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacijos ekspertė Vilija Lukošūnienė.
Besirūpindami protine sveikata ir stengdamiesi išvengti Alzheimerio ar kitų neurodegeneracinių ligų, vyresnio amžiaus žmonės dažnai susitelkia tik į atminties lavinimą ir proto aiškumą. Tačiau specialistė atkreipia dėmesį, kad vien tik į tai susitelkti nereikėtų.
„Norėdami gyventi pilnavertį gyvenimą vyresni žmonės nori būti ir autonomiški: gebėti patys priimti kasdienius ir ilgalaikius sprendimus dėl savo padėties, būti nepriklausomi, gebėti atlikti kasdienę veiklą, ir patirti gyvenimo gerovę plačiąja prasme, fizine, psichine, socialine savo gyvenamojoje aplinkoje, socialiniame-ekonominiame kontekste. Be jokios abejonės, norint visa tai turėti, neužtenka laukti, kol kažkas, valdžia, vaikai, „atneš ant lėkštutės“.
Atsakomybę už savo gyvenimą ir tai, kas su juo vyksta, deja, turime prisiimti ir mes, patys žmonės, taip pat ir vyresni žmonės. Ir čia ratas užsidaro: turime mokytis, eiti į naujas veiklas, toliau ugdyti, neapleisti išugdytų įgūdžių. Reikia mokytis senti, mokytis gyventi su senstančiais partneriais ir bičiuliais, mokytis būti aktyviais, autonomiškais, pilietiškais, nepriklausomais… Nesvarbu, ko mokomasi, įgytos žinios, įgūdžiai, sampratos didina vyresnio amžiaus žmonių savivertę ir įsitikinimą, jog „aš galiu!“, – sako specialistė.
Mokymosi brandžiame amžiuje naudą rodo ir gausybė mokslinių tyrimų, o kai kurių iš jų rezultatai gali net ir nustebinti. Štai 2019 metais Kalifornijos universiteto Riversaido mokslininkai atliko tyrimą, kuris parodė, jog aktyvus mokymasis – ypač kelių naujų dalykų vienu metu – jau po šešių savaičių gali reikšmingai pagerinti vyresnio amžiaus žmonių kognityvines funkcijas. Dalyvių gebėjimai prilygo vidutinio amžiaus žmonių lygiui, tarsi „atjauninus“ smegenų veiklą net 30 metų.
V. Lukošūnienė atkreipia dėmesį, kad ir Lietuvos mokslininkų tyrimai rodo, jog smegenys visą gyvenimą išlieka gebančios keistis, prisitaikyti ir augti, tereikia joms suteikti tinkamą impulsą.
„Ne mažiau svarbu ir tai, kad nuolatinis mokymasis taip pat stiprina emocinę ir psichologinę gerovę. Daugybė tyrimų rodo, kad aktyvus dalyvavimas visuomeninėje veikloje mažina depresijos ir streso lygį, didina motyvaciją bei pasitikėjimą savimi. Žinoma, prie emocinės gerovės ženkliai prisideda ir socialinė sąveika – tai ypač svarbu vyresniame amžiuje, kai natūraliai silpsta socialiniai ryšiai“, – sako andragogė.
Čia „Senjorų pasaulio“ įkūrėja Vida Greičiuvienė pastebi, kad savanorystė, leidžianti ir brandesniame amžiuje susidurti su naujovėmis, tampa ne tik puikia smegenų treniruote, bet ir atsakymu į daugeliui į pensiją išėjusių senjorų kylantį klausimą – „O ką veikti dabar?“
„Išėjus į pensiją, gyvenimo ritmas dažnai pasikeičia, ir tai gali turėti didelį poveikį senjorų psichologinei sveikatai. Todėl labai svarbu toliau formuoti naujus ryšius su aplinka ir palaikyti aktyvią gyvenseną. Nors šis naujas gyvenimo etapas kartais gali kelti nerimą ir abejonių, reikia priimti šį iššūkį ir ieškoti naujų būdų įprasminti save. Manau, kad savanoriavimas gali tapti nauja kibirkštimi šiam gyvenimo etapui“, – teigia V. Greičiuvienė.
Norinčius savanoriauti senjorus V. Greičiuvienė ragina kreiptis elektroniniu paštu: info@senjorupasaulis.lt. Aktuali informacija pateikiama svetainėje: https://senjorupasaulis.lt/informacija-savanoriams/