Ištyrus apie 1000 kačių iš viso pasaulio buvo nustatyta, kad persų ir siamo kačių protėviai į Artimuosius Rytus žemdirbystės eros pradžioje „atsikraustė“ ieškodami ne draugijos, o maisto. Tuomet jos atrado tai, ko ieškojo – pelių, mintančių grūdais. Taigi katės liko su žmonėmis 12 000 metų, t.y. visam laikui.
Ši istorija gerokai skiriasi nuo kitų prijaukintų gyvūnų istorijų – galvijai, avys, ožkos, arkliai ir net aršiausi kačių priešai šunys buvo prijaukinti įprastu būdu.
Kačių šeimai priklauso 37 rūšys – nuo liūtų ar tigrų iki naminių kačių. Visos naminės katės kilo iš Felis sylvestris rūšies (dar kitaip vadinama laukine kate arba vilpišiu). Ši kačių rūšis gyvena Europoje, Artimuosiuose rytuose bei rytinėje Azijos dalyje. Šiai rūšiai kita artimiausia rūšis yra lūšys, kurios gyvena Šiaurės Amerikoje, taip pat Lietuvoje.
Yra 5 laukinių kačių (vilpišių) subrūšys ir visos jos yra labai panašios į namines kates. Štai škotiškas vilpišys yra neatskiriamas nuo paprastos kaimiškos katės. Tačiau šie gyvūnai yra tikros laukinės katės, kurios netapo naminėmis.
Mokslininkai paėmė tiek laukinių, tiek naminių kačių (paprastų bei veislinių) kraujo mėginius ir atliko ausų biopsiją. Jie išanalizavo branduolinę DNR, kurioje yra visi gyvūnų genai bei paveldėjimo pėdsakai, ir mitochondrinę DNR, kuri turi tik kelis genus ir yra perduodama tik motinų.
Abu DNR parodė, kad naminės katės yra labai susijusios su laukinių kačių porūšiu Lybica, gyvenančiu Artimuosiuose Rytuose. Logiška manyti, kad tokiu atveju kiekviename regione laukinės katės buvo prijaukintos, todėl genetiškai Europoje gyvenančios naminės katės labiausiai turėtų priminti europietiškas laukines kates, o, tarkim, Kinijoje gyvenančios naminės katės turėtų labiausiai priminti Azijos laukines kates. Tačiau iš tikrųjų taip nėra. Kodėl?
Genetika negali atsakyti į šį klausimą, tačiau neblogą spėjimą gali pateikti istorija bei archeologija.
Grūdų žemdirbystė dideliu mastu paplito Artimųjų Rytų derlingojo pusmėnulio regione. Grūdai atviliojo peles, kurios ėmė misti grūdais bei juos užteršė. Taigi paskui graužikus atsekė ir laukinės katės. Ne visų kačių rūšių genetika buvo tolerantiška kontaktui su žmonėmis, todėl prisijaukino tik dalis kačių rūšių. Katės, kurios lakdavo žmonių duodamą pieną, netgi užeidavo į žmonių namus, tapo prijaukintomis, o kitos – ne.
Žmonėms tai buvo paranku – didžiulį derlių nuo pelių apsaugodavo katės. Žemdirbystės įgūdžius perdavus kitoms kultūroms, buvo perduotos ir katės. Būtent dėl to kitos kultūros neprisijaukino vietinių kačių, o perėmė kitų kultūrų jau prijaukintas kačių rūšis.
Šaltinis: Washingtonpost.com
