Tiesa, žmonės mėgindavo taisyti padarytas klaidas dar prieš išrandant trintuką. Norėdami ištrinti įrašus, žmonės naudodavo gumos gabaliukus ar vašką. O norėdami pašalinti rašalą nuo pergamento ar papiruso, jie naudodavo šiurkštaus akmens gabaliukus (pvz., pemzos ar smiltainio). Japonijoje bei daugelyje kitų šalių trintukų darbas buvo atliekamas naudojant duonos gabaliukus.
Ir tik 1770 metais buvo išsiaiškinta, kad geriausi trintukai yra pagaminti iš natūralios gumos, išgaunamos iš augalų. Tais metais anglų inžinierius Edwardas Nairne paėmė gumos gabaliuką ir pamatė, kad jis geriau ištrina pieštuko žymes negu duonos gabaliukas. Padaręs šį atradimą, jis sumanė pasipelnyti ir ėmė pardavinėti trintukus.
Tačiau tokie trintukai neveikė taip jau gerai: trinant pieštuko žymes, jie imdavo skilinėti ir galiausiai trupėti, be to, buvo itin jautrūs orų pokyčiams, o jų kvapas būdavo nekoks. Sprendimas šiai problemai atsirado 1839 metais, kai Charlesas Goodyeras išrado metodą, kuris trintuką padaro tvirtesnį – vulkanizavimą. Šis procesas padarė trintukus ilgaamžiškesniais, o tai leido trintukams paplisti įprastų žmonių namuose.
Natūralios gumos trintukai yra gaminami iš brazilinio kaučiukmedžio, kurie daugiausiai auga tropiniuose regionuose, kur yra karšta ir iškrenta daug kritulių. Daugiausiai kaučiukmedžių užaugina Malaizija.
Hymenas Limpmanas užpatentavo prie pieštuko galo pritvirtintą trintuką. Įdomu tai, kad dabar pieštukai su prie galo pritvirtintu trintuku yra žymiai populiaresni JAV – šioje šalyje net 90 procentų parduodamų pieštukų turi prie galo pritvirtintus trintukus, o Europoje tokie pieštukai yra retesnis reiškinys.
Kaip veikia trintukas?
Pieštukas rašo, nes jam susilietus su popieriumi grafitas susimaišo su popierių sudarančios medžiagos dalelėmis. Trintukai atlieka savo funkciją, nes juos sudarantis polimeras yra lipnesnis už popieriaus daleles, dėl to grafitas prilimpa prie trintuko. Taigi trintukai yra tarsi lipnūs magnetai.
Šaltinis: Historyofpencils.com
