Tačiau paėmus šiuos paukščius į nelaisvę, jie praranda galimybę išvystyti bei išmokti įgūdžius, kurių jiems reikės norint išgyventi realiame pasaulyje. Taigi jeigu randate ant žemės paukščio jauniklį, palikite jį ten, nebent jis sužeistas.
O jeigu pamatėte paukštį, iškritusį iš lizdo, galite pamėginti grąžinti jį atgal į lizdą. Jeigu lizdas yra sunaikintas ar nepasiekiamas, vietoje jo galite pakabinti ant šakos nedidelį krepšį ir paukštelį patupdyti jame. Paukščiai yra labai atsargūs sutvėrimai, todėl pakabinę krepšį ir įkėlę į jį jauniklį, daugiau prie jo nesiartinkite, kadangi prireiks bent kelių valandų, kol tėvai išdrįs grįžti pas savo jauniklį.
Tikriausiai, kilo klausimas, kodėl negalite auginti paukščio patys ar tiesiog nunešti jį į gyvūnų prieglaudą? Jeigu auginsite paukščius nelaisvėje, jie negalės išmokti daug svarbių dalykų, taip reikalingų jų išgyvenimui laisvėje. Taigi paukščio auginimas nelaisvėje turėtų būti paskutinė priemonė, net jeigu paukščiui gresia įvairių pavojų, pavyzdžiui, kaimynystėje yra daug kačių. Paukščių nuolatos tyko įvairūs pavojai ir jie turi išmokti jų išvengti. Geriausia, ką galite padaryti, – sumažinti pavojaus lygį. Dauguma paukščių, kad ir kokie bejėgiai jie atrodytų, dažniausiai išgyvena.
Anksčiausiai subręstantys paukščiai yra pelėdos. Maži pelėdžiukai palieka savo lizdus ir ima tyrinėti aplinką žymiai anksčiau negu išmoksta skraidyti. Kartais nedidelis vėjo gūsis ar ne vietoje padėta koja priverčia pelėdžiukus pažinti pasaulį anksčiau laiko. Jeigu kada nors rasite ant žemės pelėdos jauniklį, pasistenkite užkelti jį ant aukščiausios matomos šakos ir kelią atgal į savo lizdą jis suras pats.
Šaltinis: Audubonportland.org.
