Lango mokesčio projektas Anglijoje buvo pateiktas dar 1696 metais. Jis buvo priskiriamas prie progresinių mokesčių. Štai mažiau langų turintis namas turėdavo mokėti 2 šilingų dydžio namo mokestį, tačiau toks namas dar neprivalėjo mokėti Lango mokesčio.
Tačiau daugiau nei 10 langų turintis namas jau turėjo mokėti papildomus mokesčius. Kuo daugiau langų turėjo namas, tuo didesnius mokesčius turėjo mokėti jo gyventojai. Vargingiausiai gyvenantys žmonės, kurie dažniausiai gyvendavo mažesniuose ir mažiau langų turinčiuose namuose, bent jau teoriškai turėjo mokėti mažesnius mokesčius.
Šis principas puikiai veikdavo užmiestyje, kur vargšai gyvendavo nedideliuose namuose, tačiau visiškai neveikė miestuose. Mat miestuose vargingiausios darbininkų klasės nariai retai gyvendavo pavieniuose namuose. Jie dažniausiai grupėmis gyvendavo dideliuose gyvenamuosiuose namuose, kur nuomodavo atskirus kambarius. Tačiau būtent tokie dideli namai ir buvo Lango mokesčio objektais.
Kadangi namai priklausydavo ne patiems jo gyventojams, kurie tik nuomodavosi kambarius, o nuomotojams, šie langus paprasčiausiai užkaldavo, o nauji pastatai imti statyti su minimaliu langų skaičiumi.
Šis mokestis buvo interpretuojamas itin griežtai. Įstatyme nebuvo numatytas paties lango apibrėžimas, todėl langu buvo laikomas net nedidelis plyšys sienoje. Kartais netgi ventiliacijos grotelės buvo laikomos langu, todėl buvo apmokestinamos.
Taigi, labiausiai nuo šio mokesčio kentėjo vargingiausiai gyvenantys žmonės , o daugiausiai jo sumokėdavo didžiausią nuomos mokestį mokantys gyventojai. Šis mokestis turėjo tokią didelę įtaką, kad kai 1766 metais mokestis imtas taikyti 7 ar daugiau langų turintiems namams, Anglijoje ir Velse namų, turinčių būtent septynis langus, skaičius sumažėjo beveik dviem trečdaliais.
Lango mokestis taip pat turėjo įtakos vargingųjų sveikatai. Tie, kurie gyveno namuose be ventiliacijos ir su prastu apšvietimu, turėjo didesnę tikimybę susirgti šiltine, raupais bei cholera. 1845 metais Sanderlendo Sveikatos komitetas savo pranešime konstatavo, kad langų užkalimas dėl Langų mokesčio vengimo, pablogino padėtį, o kai kuriais atvejais ir buvo pagrindinė ligų bei mirčių priežastis.
Nors ir itin nepopuliarus, Langų mokestis sugebėjo „išgyventi“ iki pat XIX amžiaus vidurio. Ventiliacijos ir šviesos kambariuose trūkumas sukėlė tiek daug neigiamų padarinių, kad ėmė stiprėti kampanija, nukreipta prieš šį mokestį.
Pasiūlymui panaikinti šį mokestį 1850 metais pritrūko vos trijų balsų, bet po šio balsavimo prasidėjo nacionalinė kampanija, už mokesčio panaikinimą ir galiausiai 1851 metais taip ir buvo padaryta.
