Pakrantėse didėjant žmonių populiacijai ir augant vandens poreikiui, ši idėja tampa vis populiaresnė įvairiuose pasaulio regionuose. Tiesa, ekspertai baiminasi, kad dėl vandens chlorinimo šis metodas padidins jūrų vandens užterštumo. Tačiau naujas tyrimas rodo, kad jūros vanduo padeda ne tik tausoti gėlą vandenį, bet ir apsaugoti jūrų gyvūniją bei ekosistemas.
Standartinio panaudoto vandens chlorinimo metu išskiriamos toksinės cheminės medžiagos, kurios patenka į jūrą. Kadangi jūrų vanduo turi didesnę bromido ir jodido koncentraciją, nei gėlas vanduo, tokio vandens valymas chloru gali sukurti šalutines chemines medžiagas, kurios yra nuodingos jūrų gyvūnijai.
Honkongo mokslų ir technologijų universiteto mokslininkas Xiangru Zhangas norėjo suprasti, kaip chloruotos nuotekos, susidariusios tiek iš gėlo, tiek iš jūrų vandens, veikia pakrantės ekosistemą. Taigi, jis ir su kolegomis atliko tyrimą, kuriame dalyvavo ir du jūrų organizmai – daugiašerės žieduotosios kirmėlės ir dumblius Tetraselmis marina.
Mokslininkai surinko nuotekas iš dviejų Honkongo nuotekų valymų sistemų, kurios valo ir apdoroja jūrų vandenį – ir vieną, kuri valo gėlo vandens nuotekas. Jie chloravo nuotekas, pašalino užsilikusį chlorą ir perkėlė jį į jūros vandenį. Mokslininkai tuomet įkėlė į šį vandenį kirmėlių embrionus ir dumblius bei laikė juos atitinkamai 12 valandų ir 6 paras. Šio eksperimento metu buvo stebimas šių organizmų augimas ir vystymasis.
Vandenyje, kuriame gėlo vandens nuotekų koncentracija sudarė 44% ir daugiau, nei viena kirmėlė nesivystė normaliai. Tuo tarpu normalus kirmėlių vystymasis sutriko tik pasiekus 56-63% jūros nuotekų vandens koncentraciją. Įkėlus kirmėles į 100% gėlo vandens nuotekas, jos žūdavo vos per 3 minutes. Panašūs rezultatai buvo gauti atliekant eksperimentus ir su dumbliais.
Šie rezultatai rodo, kad jūros vandens nuotekos yra mažiau toksiškos jūrų organizmams, nei gėlo vandens nuotekos. Tai nustebino mokslininkus, nes jie tikėjosi priešingo rezultato.
Toksiškos šalutinės medžiagos yra mažesnė problema, nei gėlo vandens įtaka jūrų gyvūnijai. Mokslininkai taip pat įleido jūrų kirmėles į gėlą vandenį, kuriame sūrumo koncentracija siekė skirtingus lygius. Rezultatai buvo panašūs kaip ir su nuotekų vandeniu – gėlame vandenyje su mažesne sūraus vandens koncentracija organizmai vystėsi prasčiau.
Taigi, modelis, kai tualetuose naudojamas jūros vanduo, gali būti naudingas ne tik siekiant išsaugoti gėlo vandens rezervus, bet ir jūrų gyvūnijai, kuri išvengia susidūrimo su gėlu vandeniu. Tiesa, X.Zhangas sako, kad būtina ištirti ir jūrų ekosistemų reakciją su vandens valymo metu sukurtomis šalutinėmis medžiagomis.
Masačiusetso universiteto aplinkosaugos inžinierius Davidas A. Reckhow sako, kad šis tyrimas yra labai svarbus - anot jo, tai gali būti puikūs pamatai kuriant ateities technologijas. Inžinierius teigia, kad nepaisant sunkumų kuriant atskirą nuotekų sistemą, šį modelį turėtų pritaikyti ir daugiau pakrantėse gyvenančių bendruomenių.
