Ir iš tikrųjų, palyginus su likusiu įstabaus gyvūno kūnu, jo priekinės galūnės buvo tiesiog juokingai mažos. Vis dėlto, nereikalingomis jų vadinti negalima – mokslininkai kurį laiką tyrė, jos galėjo galėjo įtakoti gyvūno pusiausvyr` ir gebėjimą bėgti, tačiau dabar Havajų universiteto mokslininkai yra linkę aiškinti tiranozauro „rankų“ paskirtį kitaip.
Nors ir labai trumpos, šios galūnės buvo gana stiprios. Sprendžiant iš raumenų masės ir sąnarių, jos tikriausiai buvo ir pakankamai greitos – puikiai tinkančios greitais mostais raižyti savo aukas į skutus, taip jas pribaigiant. Tiranozaurai ant kiekvienos „rankos“ turėjo vos po du pirštus, tačiau jie buvo pakankamai stiprūs ir ilgi, kad padėtų perrėžti kitam dinozaurui gerklę. Prie to, aišku, prisidėjo ir 8-10 cm ilgio nagai.
Tyrannosaurus rex fosilijos pirmą kartą buvo atrastos dar 1874 metais. Nuo to laiko supratimas apie šį priešistorinį gyvūną nuolat keitėsi su kiekviena naujai atrandama detale. Tikriausiai dar jūsų mokyklinėse knygose buvo vaizduojamas beveik visiškai stačiai stovintis tiranozauras, su grublėta galvos oda. Tačiau dabar beveik neabejojama, kad tiranozaurai buvo plunksnuoti ir vaikščiojo stipriai pakrypę į priekį. Jie iš tikrųjų nė kiek nepriminė tų padarų, vaizduojamų animaciniuose filmuose. Su kiekviena naujai atrandamoma fosilija šių dinozaurų įvaizdis vis keičiasi.
Tiranozaurai puolė visus silpnesnius gyvūnus – tame tarpe ir savo rūšies atstovus. Mokslininkai teigia, kad jų „rankos“ nebuvo tinkamos apsiginti nuo didesnių plėšrūnų, tačiau galėjo plėšyti mėsą. Visdėlto, didžioji darbo dalis buvo atliekama galvos judesiais – tiranozauro kaklo raumenys buvo itin stiprūs.
Beje, jei norite pamatyti visas vietas, kuriose kadaise buvo atrastos dinozaurų fosilijos, pasinaudokite šiuo žemėlapiu.
