Kuomet ryklys apsiverčia aukštyn pilvu, galima pamanyti, kad jis negyvas - nes jis visiškai nejuda. Dažna toniško nejudrumo būsena yra būdinga baltapelekiams ir juodapeliakiams rifiniams rykliams, citrininiam aštriadančiams rykliams, mažiesiems melsviesiems rykliams, pilkiesiems ir tigriniams rykliams.
Apsivertus aukštyn pilvu, jų nugarinės dalies pelekai tampa tiesesni bei aptakesni. Tokia būsena turi įtakos ryklių kvėpavimo sistemai, dėl motorinių ir jutiminių reakcijų. Kai kurie mokslininkai mano, kad toniško nejudrumo būsena gali būti ryklių gynybinė reakcija į tam tikrą pavojų - nes kuomet ryklys nejuda jis yra mažiau pastebimas.
Tačiau dauguma šia teorija abejoja, nes rykliai yra nuožmūs plėšrūnai - dėl to saugotis jiems nėra ko. Kiti mokslininkai mano, kad toks elgesys gali būti susijęs su poravimusi.
Kiti plėšrūnai, pastebėję nuožmų ir iš pažiūros neįveikiamą grobuonį transe, neretai tuo pasinaudoja. Tai mėgsta daryti orkos, kurios stengiasi ryklį tokioje padėtyje išlaikyti kuo ilgiau - nes taip ryklys gali uždusti.
Rykliais transe pasinaudoja ir juos tyrinėjantys mokslininkai - nes tokiu būdų darbas gali būti atliekamas be baimės prarasti galūnę.
Toniško nejudrumo būsena prasideda rykliui vos apsivertus – praėjus ne daugiau kaip 1 min., o tęstis gali iki 15 min. ar kartais net ir ilgiau
Toniškas nejudrumas gyvūnams nesukelia jokių ilgalaikių neigiamų pasekmių.
