Stručiai yra labai dideli paukščiai – jų ūgis siekia daugiau nei 2 metrus, o kartais ir iki 2,8 metrų. Tačiau jie vis tiek yra priversti nuolat išlaikyti budrumą – juos medžioja liūtai, leopardai, gepardai ir, žinoma, žmonės. Iš aukštai grupėmis gyvenantys stručiai gali matyti pakankamai toli, tačiau kartais pavojai vis tiek užklumpa netikėtai. Tai ką gi jie daro?
Ogi pašoka ir pabėga. Stručiai lengvai gali įsibėgėti iki 55-70 km/h greičio ir jį išlaiko pakankamai ilgai, kad pabėgtų nuo daugelio plėšrūnų. Jie taip pat gali pašokti, greitai keičia kryptį. Tai ir yra pagrindinis jų ginklas, kai jie bando apsiginti. Kitas, žinoma, yra jų raumeningos kojos – stručių karatė yra sužalojęs ne vieną žmogų. Yra žinoma atvejų, kuomet stipriu kirčiu aštriais nagais strutis užmušė žmogų tiesiog perrėždamas pilvą.
Trečioji, kiek rečiau sutinkama gynybos strategija – apsimetimas negyvu. Strutis apsiverčia ant nugaros, ištempia kaklą ir nejudėdamas laukia, kol plėšrūnai pasišalins. Deja, bet jie įprastai yra protingesni ir apgaulei nepasiduoda.
Tai iš kur kilo tas mitas apie smėlyje slepiamas galvas? Plinijus Vyresnysis dar I amžiuje po Kristaus rašė, kad kai strutis įkiša galvą į krūmus, jis įsivaizduoja, kad ir visas jo kūnas yra paslėptas. Šį mitą pakurstė ir patys stručiai, kurie dažnai valgo smėlį ir smulkius akmenukus, kad palengvintų kieto maisto virškinimą. Jie taip pat deda kiaušinius smėlyje, o vėliau juos varto snapais.
Galvos smėlyje mitas itin paplito XX amžiaus pradžioje. Taip buvo apibūdinami žmonės, kurie bijo naujovių ar imasi kvailų strategijų pavojui išvengti. Stručiai visais laikais buvo laikomi labai kvailais paukščiais, todėl toks motyvas ir įsigalėjo, o dažnai jį pakurstydavo ir animaciniai filmai bei komiksai.
