Kaip vėliau paaiškėjo, iš 12 laivu plaukusių žmonių H.Okene'as buvo vienintelis, kuris išgyveno. Pats vyras pasakojo, kad būdamas gyvas girdėjo, kaip kitų žuvusių laivo keleivių kūnus ėdė žuvys.
H.Okene'as laive dirbo virėju. Vyras pasakoja, kad kai pajuto, jog laivas virsta, jis buvo tualete, bet sugebėjo nusigauti į vietą, kurioje buvo oro kišenė.
Vyras pasakoja, kad tuo metu jis buvo visiškoje tamsoje ir manė, kad viskas baigta. Jis tikėjosi, kad erdvė, kurioje buvo, tuojau pat bus pripildyta vandens, tačiau taip nenutiko. Jis jautė ne tik alkį, bet ir didžiulį troškulį – o jūros vanduo nugraužė visą odą nuo vyro liežuvio. H.Okene'as suvokė, kad kitų įgulos narių kūnai yra netoliese – nes galėjo juos užuosti – o neužilgo jų kūnus ėmė ėsti žuvys: vyras sako, kad tai tiesiog girdėjo.
Tačiau po 60 valandų laukimo, jūreivis išgirdo beldimą. Kompanija „Chevron“ ir laivo savininkai „West African Ventures“ atsiuntė narus, kad šie viską patikrintų. Vėliau narai pasakojo, kad juos buvo pasiuntę tiesiog ištraukti kūnams.
H.Okene'as praplaukiančiam narui griebė už rankos – o šis, žinoma, ne juokais išsigando. Tad pasikeitė operacijos pobūdis – ji tapo gelbėjimo operacija.
Tačiau net ir radus vyrą, viskas tuo nesibaigė – nes reikėjo jį ištraukti į paviršių. Daugybę valandų praleidęs dideliame gylyje, H.Okene'as turėjo pabūti dekompresijos kameroje, kad susinormalizuotų jo kūno slėgis.
Dėl šios priežasties gelbėjimo operacijos metu narams patarinėjo Nardymo ligų tyrimo centro medicinos direktorė Christine Cridge. Pati moteris sako, kad su tokia situacija iki tol nebuvo susidūrusi.
Ji pasakoja, kad praleidus tiek laiko aukšto slėgio aplinkoje, azotas ištirpsta audiniuose. Tad jeigu vyras būtų tiesiog ištrauktas iš 30 metrų gylio tiesiai į paviršių, jo širdis būtų sustojusi – ar geriausiu atveju jis būtų susidūręs su neurologinėmis problemomis.
Tuo tarpu pats H.Okene'as savo nutikimą vadina „stebuklu“, tačiau tuo pačiu sako, kad būdamas namuose kartais jaučia, tarsi jo lova imtų skęsti.
