Dauguma žmonių Europoje, apkaltinti raganavimu (kurie turėdavo galimybių) keliaudavo į Oudevaterį, kad išvengtų sudeginimo. Pasisvėrę, jie gaudavo oficialų sertifikatą, kuriame būdavo nurodoma, kad jie nėra raganos ar raganiai. Nors nei vienas žmogus Oudevateryje taip ir nebuvo pripažintas ragana ar raganiumi, svėrimai vis vien būdavo vieši – ir vykdavo tarsi spektakliai. Net ir šiandien šiame miestelyje galima gauti sertifikatą, kuriame būtų nurodyta, kad jūsų svoris yra proporcingas jūsų sudėjimui. Šis procesas buvo grindžiamas tuo, kad raganos neturi sielos, todėl sveria žymiai mažiau nei įprastas žmogus. Ši išskirtinė savybė leidžia raganai skristi ant šluotos.
Tad laikais, kai kaltinimai raganavimu (bei tariamų raganų deginimai) buvo paplitę, Oudevaterio miestelis siūlydavo galimybę įrodyti savo nekaltumą. Ir šis procesas būdavo labiau ypatingas, nei atrodo. Tai buvo ženklas apie augančią trečiąją jėgą (greta bažnyčios ir kilmingųjų) – piliečių jėgą. Siekiant dominavimo, Bažnyčia sankcionuodavo raganų medžioklę, tokiu būdu siekiant sumažinti vietinių gydytojų žolelėmis įtaką (ypač moterų) – todėl Oudevaterio gyventojai, paprasčiausiai būdami sąžiningais, nepaklusdavo Bažnyčiai.
