Apie silfį (Silphium) rašė dar senovės egiptiečiai, šiam augalui paskyrę atskirą hieroglifą. Apie jį kalbėjo ir minai, o graikams ir romėnams jis buvo nepaprastai svarbus. Silfiai buvo dideli, šiuolaikinius salierinius primenantys augalai. Jie turėjo aukso spalvos lapus ir ilgas juodas šaknis.
Turėjo, nes nebeturi – silfių nebėra.
Tiesą sakant, mes net nežinome, ar buvo. Duomenų per mažai, kad galėtume tiksliai žinoti, koks tai buvo augalas. Gali būti, kad tai buvo hibridas, o galbūt – kokios nors iki šiol egzistuojančios rūšies veislė. Spėjama, kad silfiai išnyko dėl per daug sausų sąlygų Šiaurės Afrikoje – ar nesaikingo rinkimo. Žinoma, kad žmonės juos rinko labai gausiai.
Silfiai buvo įtraukti į graikų ir romėnų mitybą. Tai buvo prabangus ir labai svarbus prieskonis. Ir vaistas.
Apie silfį rašė ir pats Hipokratas. Šis augalas buvo naudojamas įvairių skausmų, karščiavimo, kosulio, virškinimo sutrikimų gydymui. Naudoti įvairūs nuovirai ar džiovinto augalo milteliai. Hipokratas patarė naudoti silfį karpoms ir kitiems odos dariniams naikinti. Teigiama, kad šio augalo gydomosios savybės buvo labai geros. Jis buvo toks svarbus, kad juo puoštos ir monetos.
Silfio vaisiai (skeltavaisiai) ir galbūt net sėklos buvo širdelės formos. Tiksliau, širdelė yra silfio vaisiaus formos – tais laikais šio simbolio išvis nebuvo. Spėjama, kad silfis ir tapo meilės simbolio įkvėpimu. Kodėl? Nes silfis buvo naudojamas kaip afrodiziakas. Apie tai rašoma ne viename antikos kūrinyje. Geografo ir keliautojo Pauzanijaus raštuose silfis minimas moterų kambariuose.
Egzistuoja ir kitoks silfio ryšys su meile. Teigiama, kad silfis buvo naudojamas kaip kontraceptikas – ar net priemonė abortams. Daug salierinių šeimos augalų pasižymi estrogeninėmis savybėmis ir bent jau teoriškai galėtų būti naudojami kaip kontraceptikai. Taigi, nors niekas tiksliai nežino, šis išnykęs augalas galėjo tapti iki šiol išlikusio meilės simbolio įkvėpėju.
