Tyrimui vadovavo fizikos mokslininkė Gwen Rudie iš Dartmoutho koledžo. Ji ir jos patarėjas Robertas Fesenas kartu su Toru Yamada iš Japonijos Subaru observatorijos, esančios Havajuose (JAV) panaudojo Krabo ūko nuotraukas, kurios buvo darytos su 17 metų pertrauka, kad galėtų nustatyti Krabo ūko plėtimosi greitį.
Mokslininkai pastebėjo, kad išorinė supernovos likučių dalis, kuri matoma tik kaip labai blankus debesėlis, aiškiai parodo, kad Krabo ūkas sprogo XI amžiaus viduryje. G.Rudie pasakoja, kad pastarąjį šimtmetį mokslininkus klaidino netikslumai tarp pamatuoto Krabo ūko amžiaus ir amžiaus, kuris buvo užrašytas istoriniuose stebėjimuose. Anot jos, šie stebėjimai patvirtina ilgai galiojusias prielaidas apie šio ūko prigimtį – po šio tyrimo mokslas ir istorija pagaliau rado bendrą sutarimą.
Krabo ūkas yra labiausiais tyrinėjami žvaigždės sprogimo likučiai – o visuotinai sutariama, kad šis ūkas atsirado po 1054 metais įvykusio žvaigždės sprogimo. Tais laikais ryškią žvaigždę danguje užfiksavo Kinijos, Japonijos, Korėjos ir arabų astronomai. Ši žvaigždė buvo tokia ryški, kad buvo matoma net dienos metu – beveik tris savaites – o visiškai išnyko iš dangaus tik po dvejų metų.
Nors Krabo ūko vieta danguje puikiai koreliavo su minėtos ryškios žvaigždės pozicija, keletas tyrimų parodė, kad ūkas plečiasi pernelyg greitai, kad jį būtų galima sieti su 1054 metais sprogusia supernova.
Ši dilema privedė mokslininkus prie idėjos, kad ūko centrinis pulsaras – greitai besisukanti ir itin tanki neutroninė žvaigždė, likusi po Krabo supernovos sprogimo – išmetė tokius didelius kiekius energijos, kad net paspartino nuolaužų debesies plėtimąsi, dėl ko šis debesis su laiku plečiasi vis labiau.
G.Rudie aiškina, kad ankstesni tyrimai didelį dėmesį skyrė Krabo ūko centrinei daliai, kuri su laiku labai išsiplėtė. Tuo tarpu šio tyrimo metu mokslininkai nusprendė pažvelgti į šiaurinį ūko kraštą – kadangi jis yra toliau nuo pulsaro. Anot mokslininkės, tai buvo pagrindinė priežastis, dėl ko buvo patvirtintas supernovos amžius.
