Tyrime, kuris buvo publikuojamas leidinyje „Proceedings of the Royal Society B“, rašoma, kad delfinai patinai gali sinchronizuoti savo „pokšinčius“ garsus – vokalizacijas, kurios turi stiprų poveikį patelėms. Pasirodo, šie garsai traukia pateles lyg magnetas.
Šie atradimai buvo kol kas padaryti tik vakarų Australijoje esančioje Ryklių įlankoje, kur afalinų patinai (butelio formos nosis turintys delfinai) buvo pastebėti besibūriuojantys mažose grupelėse, kad galėtų pabendrauti su potencialiomis partnerėmis. Patinai dažnai plaukia ir sukinėjasi aplink pateles ir bando jas įtraukti į savo ratą. Šios patinų grupės kartu išlieka ištisus dešimtmečius, o tai padeda jiems išlaikyti įgūdžius viliojant pateles bei didina reprodukcinės sėkmės tikimybę.
Prieš kelerius metus mokslininkų komanda iš Bristolio universiteto, kuriai vadovavo Stephanie King, pastebėjo sinchronizuotą delfinų elgesį Ryklių įlankoje – jie skleidė sinchronizuotus garsus. Tarp 2016 ir 2018 metų mokslininkai įrašė ir ištyrė 7 delfinų grupių skleidžiamus garsus, kurie žmogaus ausiai skamba tarsi greitas pokšėjimas.
Bent 172 atvejais patinai skleidė pokšėjimą unisonu – tuo pačiu metu ir tokiu pačiu greičiu. Kadangi skleisdami šiuos garsus pavieniui delfinai juos skleidė skirtingais greičiais, S.King ir jos kolegos mano, kad sinchronizuotas garsų skleidimas nebuvo atsitiktinis.
S. King pasakoja, kad patinai pokšinčius garsus skleidžia tik kai vilioja pateles. Dėl nežinomos priežasties šie garsai priverčia jas priplaukti artyn. O kai tai daro ne vienas, o visa grupė delfinų patinų – tai tik padidina tikimybę prisivilioti pateles.
Yra žinoma, kad daug kitų gyvūnų specialiai kooperuojasi ir netgi kopijuoja vienas kito veiksmus. Kai kurie iš šių pasirodymų, kaip antai jonvabalių žybčiojimas ar kai kurių spalvingų paukščių rūšių šokiai, būna gana konkurencingi – patinėliai intensyviai konkuruoja dėl patelių dėmesio. Tačiau žmonės – o taip pat galimai ir delfinai – priklauso rūšims, kurios nėra linkusios burtis į grupes patelėms vilioti.
Mokslininkai nefiksavo delfinų reprodukcinės sėkmės po tokių „serenadų“, todėl jie negali apskaičiuoti koordinuoto pokšėjimo svarbos. Tačiau S.King kelia hipotezę, kad harmonizuotas pokšėjimas padeda išskirti oksitociną, kuris dažnai yra vadinamas „glaustymosi hormonu“ dėl jo vaidmens fomuojantis socialiniams ryšiams. Tokiu būdu galimai stengiamasi pagerinti patinų tarpusavio komunikavimą.
Taip pat svarbu ir patelių reakcijos į patinų pokšėjimą. Biologė Julie Oswald iš St.Andrews universiteto, kuri nedalyvavo tyrime, sako, kad būtų labai įdomu pamatyti patelių reakciją į tokius pasirodymus. Nors pokšėjimai gali pasirodyti kaip grėsmingi garsai, žinant, kad pateles tai traukia, dviejų patinėlių sinchroniškumas patelėms gali atrodyti patrauklu.
