Tarp 1945 ir 1992 metų JAV bandymų metu detonavo 1054 atomines bombas. Jau XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje visuomenė buvo susirūpinusi dėl radiacijos, kuri išskiriama branduolinių bandymų metu. Dėl šios priežasties 1962 metais JAV visus branduolinius bandymus ėmė vykdyti po žeme. Tačiau pirmieji požeminiai branduoliniai bandymai įvyko dar anksčiau.
Patys pirmieji požeminiai branduoliniai bandymai buvo tarsi eksperimentas – niekas nežinojo, kuo visa tai gali baigtis. Pats pirmas požeminis branduolinis bandymas buvo pavadintas „Uncle“ (liet. dėdė). Bomba tuomet sprogo po Nevados bandymų aikštele 1951 metų lapkričio 29 dieną.
Tačiau mus dominantys branduoliniai bandymai buvo pavadinti „Pascal“, o jų vykdymo operacija – „Plumbbomb“. Astrofizikas Robertas Brownlee buvo „Pascal A“ bandymo kūrėju – tai buvo pirmasis bandymas, kurio metu buvo pasirūpinta, kad branduolinės dalelės nepatektų į atmosferą. Bomba buvo patalpinta gilaus ir siauro šulinio – 1 metrų skersmens ir 147 metrų gylio – dugne. Šulinys buvo uždengtas 10 centimetrų storio geležiniu dangčiu.
Bandymas buvo atliekamas 1957 metų liepos 26 dienos naktį, todėl šulinyje vykęs sprogimas atrodė kaip romėniškoji žvakė. R.Brownlee pasakoja, kad šulinį dengęs geležinis dangtis nuo sprogimo bangos išlėkė į orą tarsi badmintono skrajukas.
R Brownlee pasakoja, kad spaudimas šulinio viršuje buvo neįtikėtinas. Anot jo, įvykus sprogimui, iš šulinio dugno pirmiausiai pasirodo žybsnis, kuris yra nepaprastai karštas ir ryškus – milijoną kartų ryškesnis už Saulę. Todėl tai, kad šulinio dangtis išlėks į orą, buvo tiesiog neišvengiama.
Mokslininkas nusprendė išmatuoti metalinio dangčio skriejimo greitį, todėl suorganizavo antrąjį eksperimentą – „Pascal B“. R.Brownlee atkartojo visas pirmojo eksperimento sąlygas, tik šįkart šulinys buvo kiek gilesnis – 152 metrų gylio. Eksperimentą jie nusprendė nufilmuoti vaizdo kamera, kuri gebėjo filmuoti 1 kadro per milisekundę greičiu. 1957 metų rugpjūčio 27 dieną dėl atominio sprogimo į orą išlėkė antrasis šulinio dangtis. R.Brownlee pasakoja, kad šulinio dangtis vaizdo įraše buvo dalinai matomas tik viename kadre.
Apskaičiavimai parodė, kad dangtis lėkė penkis kartus greičiau už greitį, būtiną ištrūkti iš Žemės gravitacijos lauko, o tiksliau – 201 225 kilometrų per valandą greičiu.
Tai yra žymiai greičiau nei sugeba skristi erdvėlaivis „New Horizons“ – kuris yra laikomas greičiausiai skriejančiu žmonių sukurtu objektu. Šis erdvėlaivis galiausiai pasiekė Plutoną.
R.Brownlee tikėjosi, kad šulinio dangtis sugrįš į Žemę – tačiau jo niekada taip ir nerado. Mokslininkas padarė išvadą, kad šulinio dangtis skriejo pernelyg greitai, kad spėtų sudegti atmosferoje ar išlikti Žemės orbitoje, todėl greičiausiai pasiekė kosmosą. Jis sako, kad remdamasis savo patirtimi leidžiant raketas jis suvokė, kad toks geležies gabalas nebūtų spėjęs sudegti atmosferoje.
1957 metų spalio 4 dieną Sovietų Sąjunga paleido pirmąjį istorijoje dirbtinį palydovą „Sputnik“. Todėl R.Brownlee juokauja, kad Sovietų Sąjunga buvo pirmoji į kosmosą paleidus dirbtinį palydovą, tačiau jis pats į kosmosą paleido pirmąjį objektą.
Ne visi žmonės šia istorija patikėjo. Tačiau pats R.Brownlee žino, kad tai yra tiesa – nes jis pats vykdė eksperimentą.
Tad kai kitą kartą stebėsite žvaigždes, prisiminkite šią R. Brownlee istoriją. Kažkur kosmose tolyn nuo Žemės skrieja šulinio dangtis.
