Biomedicinos duomenų mokslininkas Brianas Arnoldas iš Prinstono universiteto (JAV) sako, kad Afrikoje ilčių neturintys drambliai yra tikra retenybė. Tačiau, anot jo, beilčių dramblių rodiklis kai kuriose vietovėse yra žymiai padidėjęs.
Kad išsiaiškintų, kodėl taip yra, B.Arnoldas ir biologas Shane'as Campbellas-Statonas iš Kalifornijos universiteto nukeliavo į Gorongosos nacionalinį parką Mozambike. Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje iš oro atliktų tyrimų duomenimis, parke gyveno apie 2 500 dramblių. Remdamiesi tyrimų metu darytomis nuotraukomis, B.Arnoldas ir jo kolegos apskaičiavo, kad tuo metu apie 18 procentų dramblių populiacijos neturėjo abiejų ilčių, o 9 procentai neturėjo vienos.
1977 metais tyrimai iš oro buvo nutraukti – dėl prasidėjusio Mozambiko pilietinio karo, kuris truko iki 1992 metų. Kai populiacijų tyrimai 2000 metais vėl buvo atnaujinti, konflikto padariniai Gorongosos dramblių populiacijai buvo akivaizdūs: parke gyveno mažiau nei 250 dramblių, o iš jų apie 50 proc. neturėjo ilčių – beveik tris kartus daugiau, nei prieš kelis dešimtmečius
B.Arnoldas mano, kad pagrindinė dramblių populiacijos sumažėjimo priežastimi galėjo būti brakonieriavimas – kadangi abi pilietinio karo pusės savo karo veiksmus finansavo daugiausia iš dramblio kaulo prekybos. Tiesa, jo manymu, populiacija galėjo sumažėti ir dėl to, kad drambliai migravo į kitas vietoves.
Mokslininkas sako, kad beilčiai drambliai išgyvenimo prasme turėjo akivaizdų pranašumą. Iltys įprastai yra svarbios dramblio išgyvenimui – kadangi jomis drambliai kasa žemę, kad pasiektų vandenį, taip pat nulupa nuo medžių žievę, kuri yra svarbi dramblių mitybai. Tačiau, kai drambliai medžiojami dėl dramblio kaulo, šios ir tampa jų mirties nuosprendžiu.
Analizuodami duomenis mokslininkai pastebėjo įdomią tendenciją: visi beilčiai drambliai buvo patelės. Kad suprastų, kodėl taip yra, B.Arnoldas ir jo kolegos stebėjo pirmąją dramblių kartą, gimusią po karo. Mokslininkai apžiūrėjo, ar jaunikliai turi iltis – ir ar jų tėvai turi iltis.
Jie išsiaiškino, kad vidutiniškai 50 procentų patelių, gimusių beiltėms motinoms, ilčių neturėjo – tačiau patinėliai turėjo. Be to, du trečdalius beilčių motinų palikuonių sudarė būtent patelės.
Anot B.Arnoldo, ši tendencija rodo, kad beiltiškumą sukeliantį geną nešioja X chromosoma – o tai reiškia, kad tai yra su X chromosoma susijęs dominuojantis bruožas. Dramblių patelės, kaip ir žmonės, turi dvi X chromosomas. Taigi, jei vienoje iš šių X chromosomų yra mutavęs beiltiškumo genas, o kitoje X chromosomoje yra normalus genas – naujai gimusiai patelei iltys neišsivystys. Tačiau kad išgyventų, kita X chromosoma turi turėti normalią geno versiją, kad ji galėtų tam tikru mastu neutralizuoti mutavusį geną. Šiuo atveju užtenka vieno mutavusio geno, kad sutriktų ilčių vystymasis – tačiau kitais atvejais dramblys yra pakankamai sveikas.
Kadangi motina turi 50 procentų tikimybę perduoti normalų arba mutavusį geną, tikimybė, kad gims beiltė patelė, prilygsta monetos metimui.
Tuo tarpu su patinėliais viskas yra rizikingiau. Kadangi jauniklis patinas iš motinos gauna tik vieną X chromosomą, o iš tėvo gauna Y chromosomą, X chromosomos su mutavusiu genu paveldėjimas reiškia mirties nuosprendį. Y chromosomoje nėra tų pačių genų, kaip X chromosomoje, todėl jis niekada neturės to taip reikalingo atsarginio geno, kuris galėtų neutralizuoti beiltiškumo geną. Turėti tik mutavusį geną yra mirtinai pavojinga. Todėl pusė patinėlių embrionų, kurie paveldi beiltį X chromosomos geną, miršta dar negimę. Visa tai paaiškina, kodėl beiltėms dramblėms gimsta tik beiltės patelės.
Mokslininkai nustatė du potencialius genus, kurie sukelia beiltiškumą – AMELX ir MEP1a. Vienas iš šių genų – AMELX – yra susijęs su žinduolių dantų vystymusi. Žmonėms šis genas yra svarbus vystantis šoniniams kandžiams – dantims, iš kurių drambliams išsivystė iltys. Įdomu tai, kad šis genas taip pat yra susijęs su X chromosomos dominantiniu sindromu, kuris yra mirtinas vyrams. Vyrams tai reiškia tą patį, ką ir dramblių patinams: vyriškosios lyties atstovai, paveldėję mutavusią versiją vienoje X chromosomoje, neturi atsarginės.
B.Arnoldas sako, kad beiltiškumui dažnėjant, mažėja ir gimstamumas. Mat beiltės patelės perduoda mirtiną sindromą pusei savo jauniklių patinėlių.
Tačiau anot mokslininko, šioje istorijoje yra ir teigiama pusė. Nuo 1994 metų dramblių populiacija Mozambike didėja, o beilčių dramblių skaičius mažėja – galimai dėl to, kad beiltės patelės yra mažiau vaisingos. Tai reiškia, kad Gorongosos Nacionalinio parko drambliai ilgainiui turėtų susigrąžinti savo iltis.
Parengta pagal „LiveScience“.
