Jaredas Popowskis iš Amsterdamo universiteto Nyderlanduose bandė laboratorijoje išmatuoti pomidorų augalų mechanines savybes. Jis pastebėjo, kad ant vieno iš stiebų esantis mažytis plaukelis išpurškė skystį – ir tai įvyko taip greitai, kad jo fotoaparatas vos spėjo tai užfiksuoti. Pasirodo, tyrėjas netyčia įjungė vieną iš augalų apsaugos nuo kenkėjų mechanizmų.
Siekdami daugiau sužinoti, kaip veikia šie skysčiu pripildyti plaukeliai, vadinami liaukų trichomomis, J. Popowskis su kolegomis sukūrė jėgos jutiklius, pagamintus iš plono stiklo. Atlikus 84 skirtingus matavimus, nustatyta, kad vidutinė jėga, reikalinga trichomai įtrūkti, buvo mažesnė nei 10 mikroniutonų. Plyšus trichomos viršūnei, skystis išsiskyrė greičiau nei per milisekundę.
Šis skystis buvo per daug klampus, kad būtų galima jį išpurkšti į orą, sako J. Popowskis. Vietoj to jis suformavo lašelį, kuris galėtų prilipti prie vabzdžio. Vabzdžiui vaikštant per trichomų „mišką“, ant jo kaupiasi lašeliai. Vis labiau šlapias vabalas sulėtėja ir nebegali suėsti augalo.
Galiausiai komanda šį procesą užfiksavo fotoaparatu su vakarinių tripsų (Frankliniella occidentalis) – kurie yra dažni pomidorų kenkėjai – nimfomis.
Ispanijos nacionalinės mokslinių tyrimų tarybos atstovas Eduardo de la Peña teigia, kad šis išsamus pomidorų apsaugos priemonių supratimas gali būti naudingas kuriant kenkėjų valdymo strategijas. Pavyzdžiui, gali nebereikėti kreipti dėmesį į kenkėjus, kurie yra pakankamai dideli, kad sukeltų trichomų plyšimą – nes augalas jau turi „natūralų ginklą“ prieš juos.
Be to, mokslininkai žino, kad laukiniai pomidorai turi daugiau trichomų nei kultūriniai. Naujasis tyrimas galėtų paskatinti šių dviejų veislių selekciją, kad komerciškai auginamoms veislėms būtų pridėta daugiau trichomų.
Tyrimas taip pat parodo, kad augalai turi daugiau galių, padedančių jiems ne tik priimti maistines medžiagas ir augti. Jie taip pat ginasi naudodami tokius ginklus, kaip trichomos ir cheminių medžiagų pavidalo pavojaus signalai. Tai „daug daugiau nei mokomės mokykloje“, – sako Maziyar Jalaal, taip pat dirbantis Amsterdamo universitete.
Tyrimas paskelbtas „arXiv“.
Parengta pagal „New Scientist“.