Ar alkoholis pagerina žmogaus gebėjimą sklandžiau šnekėti užsienio kalba? Ar Vakarų Afrikos driežai turi mėgstamą picos priedą? O gal karvių nudažymas zebro dryžiais padeda atbaidyti kandančias muses?

Šie ir kiti neįprasti moksliniai tyrinėjimai buvo pagerbti Jungtinių Valstijų mieste Bostone skelbiant „Ig Nobelio“ premijos laureatus.

Taip, vėl atėjo tas metų laikas, kai rimtumas susilieja su kvailumu mokslo labui. „Ig Nobelio“ premija, įsteigta 1991 m., yra geraširdiška Nobelio premijos parodija. Pasak organizatorių, taip pagerbiami moksliniai tyrimai, kurie iš pradžių verčia žmones nusijuokti, o paskui – susimąstyti.

Ceremonija, sąmoningai persmelkta žaismingos kičo dvasios, pasižymi eksperimentų demonstravimu ir garsiaisiais 24/7 pranešimais, kai ekspertai privalo savo darbą pristatyti dusyk: pirmą kartą – per 24 sek., o antrą – vos 7 žodžiais.

Padėkos kalbos čia griežtai ribojamos iki 60 sek. Apdovanoti tyrimai iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti absurdiški, tačiau tai nereiškia, kad juose nėra mokslinės vertės.

„Lietuvos rytas“ siūlo iš arčiau pažvelgti į 2025 metų „Ig Nobelio“ premijos laureatus.

Biologija

Japonai Tomoki Kojima, Kazato Oishi, Yasushi Matsubara, Yuki Uchiyama, Yoshihiko Fukushima, Naoto Aoki, Say Sato, Tatsuaki Masuda, Junichi Ueda, Hiroyuki Hirooka ir Katsutoshi Kino – už eksperimentus, kuriais bandyta išsiaiškinti, ar karvės, nudažytos zebro dryžiais, gali išvengti kandančių musių.

Kiekvienas pienininkas pasakys: šie vabzdžiai – tikra rykštė galvijų bandose. Būtent dėl jų karvės mosikuoja galva, trypia kanopomis, plaka uodegomis arba trūkčioja oda desperatiškai mėgindamos nusikratyti įkyruolių.

[[ge:lrytas:lrytas:39690818]]

Tai turi ir ekonominių pasekmių – gyvuliai mažiau ėda ir ganosi, trumpiau ilsisi, pradeda burtis į glaudžias grupes – o tai didina karščio stresą ir traumų riziką. Rezultatas – mažesnis pieno primilžis ir menkesnis mėsos prieaugis.

Tačiau ar pastebėjote, kad musės beveik neerzina zebrų? Mokslininkai seniai diskutuoja, kam iš tiesų skirti šie juodi-balti dryžiai: maskuotei, plėšrūnams klaidinti ar galbūt vabzdžiams atbaidyti?

Japonai nusprendė šią hipotezę patikrinti praktiškai: nudažė šešias juodas karves vandens pagrindo dažais, kurie po kelių dienų nusiplaudavo. Todėl galvijai paeiliui galėjo priklausyti trims skirtingoms grupėms: su zebro dryžiais, tik su juodais dryžiais arba visai be jų.

Rezultatai iškalbingi – zebro dryžiai reikšmingai sumažino ir musių skaičių ant karvių, ir jų gynybinius judesius, palyginti su kitomis grupėmis.

Kodėl dryžiai veikia? Autoriai spėja, kad tai gali būti susiję su šviesos ryškumo ar poliarizacijos pokyčiais, kurie trikdo vabzdžių judėjimo detekcijos sistemą, padedančią jiems nusileisti ant paviršiaus.

Chemija

Rotemas ir Danielis Naftalovichai iš Izraelio bei amerikietis Frankas Greenway – už eksperimentus, kuriais mėginta patikrinti, ar teflono valgymas gali būti gera priemonė padidinti maisto tūrį ir sotumą nepridedant kalorijų.

[[ge:lrytas:lrytas:34214449]][[ge:lrytas:lrytas:20856458]][[ge:lrytas:lrytas:1141441]][[ge:lrytas:lrytas:11814553]]

Šiuolaikinėje mityboje dietinis limonadas ir kiti gėrimai be kalorijų tapo įprasti dėl dirbtinių saldiklių, kurių žmogaus organizmas neskaido. Šio darbo autoriai susidomėjo idėja, ar įmanoma sukurti nulio kalorijų maistą, padidinant jo tūrį ir masę nepridedant energinės vertės. Ir pasiūlė priedą šiam tikslui – politetrafluoretileną, geriau žinomą kaip teflonas. Tą patį, kuris naudojamas nelipniam keptuvių paviršiui.

Mokslininkai teigė, kad teflonas yra inertiškas, atsparus karščiui, neįveikiamas skrandžio rūgšties, beskonis, pigus ir patogus, nes gaminamas miltelių pavidalu, kurį lengva sumaišyti su maistu. Rekomenduota proporcija – trys dalys maisto ir viena dalis teflono.

Nors juokinga ir absurdiška, vis dėlto prasminga

Angliškai vadinama „Ig Nobel“, lietuviškai kartais ji pavadinama dar „Šnobelio premija“. Pats trumpinys „Ig Nobel“ kilęs iš žodžio „ignoble“, kuris reiškia „negarbingas, nepagarbus, menkavertis“.

Pavadinimas yra sąmoningas žodžių žaismas: viena vertus, primena tikrąją Nobelio premiją, kita vertus, siejasi su „ignoble“ – juokingu, absurdišku dalyku.

Taip parodoma, kad ši premija nėra skirta tradiciniams iškiliems mokslo laimėjimams pagerbti, bet veikiau tyrimams ar idėjoms, kurios iš pradžių prajuokina, bet po to paskatina rimčiau susimąstyti apie mokslo prasmę, kūrybiškumą ir netikėtą atradimų pusę.

„Ig Nobelio“ premija ragina žiūrėti į mokslą plačiau – kaip į sritį, kurioje net ir keisčiausios idėjos gali turėti vertę. Žinoma, tai skamba kaip neįtikėtinai prasta idėja: ačiū, bet verčiau be teflono miltelių maiste.

Tad autoriai daug vietos skyrė cituodami mokslinius tyrimus apie teflono saugumą: šėrimo bandymai žiurkėms nepakenkė! Jie taip pat priminė, kad teflonas plačiai naudojamas įvairiose srityse – laboratorijose maišymo strypeliams, ginekologiniams implantams ar kateteriams per apvaisinimo procedūras. Vyrai, galite nusiraminti – teflonas, regis, neveikia spermatozoidų judrumo ar gyvybingumo. Vis dėlto galima spėti, kad vartotojų rinkoje toks pasiūlymas bus sunkiai pritaikomas.

Fizika

Italai Giacomo Bartolucci, Danielis Busiello, Matteo Ciarchi, Alberto Corticelli, Ivanas Di Terlizzi, Fabrizio Olmeda, Davide Revignasas ir Vincenzo Maria Schimmenti – už atradimus apie makaronų padažo fiziką, ypač fazių virsmą, kuris gali sukelti gumulėlių susidarymą ir taip sugadinti patiekalo skonį.

[[ge:lrytas:lrytas:39690851]]

„Pasta alla cacio e pepe“ – iš pirmo žvilgsnio labai paprastas patiekalas: tik „Tonnarelli“ makaronai, pekorino sūris ir pipirai. Bet šis paprastumas apgaulingas: pagaminti jį be gumulų – tikras iššūkis. Vietoj kreminės tekstūros padažas dažnai virsta siūliška, mocarelos sūrį primenančia mase.

Italų fizikai pasiūlė patikimą receptą, kurį išbandė per daugybę eksperimentų. Esminis sprendimas – naudoti kukurūzų krakmolą sūrio ir pipirų padažui, užuot pasikliovus tik į vandenį išsiskiriančiu makaronų krakmolu.

Tradiciškai virtuvės šefas nuverda dalį krakmolo turinčio vandens, atvėsina jį iki tinkamos temperatūros, kad sūrio baltymai nesutrauktų, ir tada maišo su tarkuotu sūriu. Pipirų pridedama paskiausiai.

Bet mokslininkai pastebi, kad ne tik temperatūra lemia vadinamąją mocarelos fazę. Jeigu sūris maišomas su vandeniu be krakmolo, gumulų dar daugiau. Jeigu vanduo turi šiek tiek krakmolo (kaip po makaronų virimo), gumulų mažiau. O panaudojus vadinamąjį „risottata“ vandenį, kai dalis jo nugarinama keptuvėje, kad padidėtų krakmolo koncentracija, gumulų beveik visai nebelieka.

Tyrėjai nustatė, kad tinkama krakmolo koncentracija yra 2–3 proc. sūrio svorio. Jei mažiau – atsiranda gumulų, jei daugiau – padažas sustingsta ir tampa nepatrauklus, kai atvėsta. Vien makaronų vandens krakmolo per mažai, o „risottata“ metodas neleidžia tiksliai kontroliuoti kiekio. Todėl fizikai rekomenduoja paprastą būdą: ištirpinti 4 gramus bulvių arba kukurūzų krakmolo 40 ml vandens, lengvai pašildyti, kol masė sutirštėja, ir tuomet sumaišyti su sūriu.

Inžinerinis dizainas

Indai Vikashas Kumaras ir Sarthakas Mittalas – už tai, kad iš inžinerinio dizaino perspektyvos išanalizavo, kaip dvokiančios avalynės kvapas paveikia batų lentynos naudojimo patirtį.

Batus varginantis kvapas – visuotinis reiškinys. Karštis bei drėgmė lemia gausų prakaitavimą net ir esant vidutiniam fiziniam krūviui. Pridėjus menką ventiliaciją ir retą plovimą, batai tampa puikia terpe bakterijoms, kurios ir sukelia nemalonų kvapą. Dauguma avalynę laiko lentynose, tad uždaroje erdvėje smarvė dar sustiprėja.

Iki šiol niekas rimčiau netyrinėjo dvokiančių batų problemos lentynose. Čia į sceną žengė V.Kumaras ir S.Mittalas – jie atliko tyrimą, į kurį įtraukė 149 pirmakursius studentus.

Daugiau negu pusė prisipažino, kad jiems nepatogu dėl savo arba kitų dvokiančių batų, o 90 proc. avalynę laikė lentynose. Populiariausi kovos su kvapu būdai buvo batų plovimas ir džiovinimas saulėje, purškiami dezodorantai ir antibakterinių miltelių barstymas. Bet dauguma studentų nė nežinojo apie kai kuriuos rinkoje jau esančius sprendimus – arbatmedžių, kokosų aliejų bei čiobrelių aliejų ar izopropilo alkoholį.

Mokslininkai suprato, kad tai – neišnaudota verslo niša, tad jie nusprendė sukurti batų lentyną su integruotu kvapų neutralizatoriumi. Tam pasitelkė bakterijas naikinančias ultravioletinių spindulių lempas. Naująjį įrenginį jie išbandė su universiteto sportininkų batais, kurie turėjo itin stiprų ir juntamą kvapą. Rezultatas: pakako vos 2–3 minučių spindulių poveikio, kad bakterijos būtų sunaikintos ir dvokas pašalintas.

Aviacija

Ispanai Francisco Sanchezas ir Mariana Melcon bei izraeliečiai Carmi Korine ir Berry Pinshow – už tyrimą, ar alkoholio vartojimas gali sutrikdyti šikšnosparnių gebėjimą skristi ir naudotis echolokacija.

Gamtoje gausu natūraliai susidarančio etanolio, ypač nokstančiuose vaisiuose, kuriuos vartoja įvairūs mikroorganizmai ir gyvūnai. Retkarčiais pasitaiko atvejų, kai žinduoliai, paukščiai ar netgi vabzdžiai suėda vaisių, prisotintų etanolio, ir apsvaigsta. Tokie gyvūnai tampa lengvesniu grobiu plėšrūnams arba patys dažniau patiria nelaimingus atsitikimus dėl sutrikusios koordinacijos.

[[ge:lrytas:lrytas:39690927]]

Mokslininkai nusprendė ištirti, kaip etanolis veikia būtent vaisiaėdžius Egipto skraidančius šunis (Rousettus aegyptiacus), kurie, kaip žinoma, vengia alkoholio prisotintų vaisių.

Domėtasi, ar šikšnosparniai tai daro norėdami išvengti apsvaigimo. Eksperimentai atlikti su suaugusiais patinais vaisėdžiais šikšnosparniais, laikytais atviroje aptvaroje, kuri veikė kaip ilgas skrydžių koridorius. Gyvūnams buvo duodama skysto maisto su skirtinga etanolio koncentracija, o tyrėjai matavo, kiek laiko kiekvienas šikšnosparnis užtruks nuskristi nuo vieno galo iki kito.

Antrasis eksperimentas buvo panašus, tik šįkart buvo fiksuojami echolokacijos signalai ultragarso mikrofonu. Rezultatai parodė, kad daugiausia etanolio gavę šikšnosparniai skrisdavo lėčiau, o jų echolokacijos kokybė suprastėdavo. Tai reiškė didesnę riziką atsitrenkti į kliūtis skrydžio metu.

Psichologija

Lenkas Marcinas Zajenkowskis ir australas Gillesis Gignacas – už tyrimą, kas nutinka, kai narcizams (ar bet kam kitam) pasakai, kad jie yra protingi.

Ne visi narcizai vienodi. Yra vadinamieji pažeidžiami narcizai – linkę į socialinį uždarumą, žemą savivertę ir neigiamas emocijas. O grandioziniai narcizai pasižymi socialine drąsa, aukšta saviverte ir dažniau linkę pervertinti savo intelektą.

Dominuoja nuomonė, kad šis perdėtas pasitikėjimas kyla būtent iš narciziškumo. Tačiau autoriai nusprendė patyrinėti ir priešingą galimybę: ar teigiamas išorinis grįžtamasis ryšys, sustiprinantis įsitikinimą turint aukštesnį nei kitų intelektą, gali bent laikinai paskatinti narcizišką elgseną.

Į tyrimą įtrauktas 361 dalyvis iš Lenkijos. Jie turėjo įvertinti savo intelektą, palyginti su kitais žmonėmis, užpildyti narciziškos asmenybės klausimyno versiją ir atlikti IQ testą, kuris tapo objektyviu matu jų savęs vertinimui palyginti.

Vėliau dalyviai buvo suskirstyti į dvi grupes: vieni gavo teigiamą grįžtamąjį ryšį („jūsų IQ aukštesnis nei daugumos“), o kiti – neigiamą.

Rezultatai patvirtino daugumą hipotezių. Apskritai atlikę IQ testą dalyviai savo intelektą įvertino kukliau. Tačiau grįžtamojo ryšio tipas turėjo aiškią įtaką: teigiamas ryšys sustiprino jų unikalumo jausmą (pagrindinį grandiozinio narciziškumo bruožą). Gavusieji neigiamą įvertinimą savo intelektą vertino prasčiau ir šis poveikis buvo stipresnis nei teigiamo atveju. Tyrėjai padarė išvadą, kad išorinis grįžtamasis ryšys daro įtaką žmonių intelekto suvokimui nepriklausomai nuo to, ar jis tikslus.

Mityba

Italai Daniele Dendi ir Luca Luiselli, Gabrielis H.Segniagbeto iš Togo bei britas Rogeris Meekas – už tyrimą, kiek tam tikros rūšies driežai renkasi ėsti tam tikras picas.

Vaivorykštinių driežų rūšis paplitusi Vakarų Afrikos miestuose ir priemiesčiuose. Pagrindinis jų maistas – vabzdžiai ir kiti bestuburiai, bet gyvenimas šalia žmonių paskatino dalį driežų plėsti savo mitybos racioną. Ypač mėgstama duona.

Vieną saulėtą dieną Togo pajūrio kurorte pastebėta, kaip vaivorykštinis driežas nugvelbė iš turisto „Keturių sūrių“ picą ir su malonumu ją sušlamštė.

Žinoma, tyrėjams kilo klausimas: ar tai tik vienkartinis nutikimas, ar vietiniai driežai reguliariai mėgaujasi picos gabalėliais? Ir jei taip, ar turi mėgstamą priedą? Norėdami išsiaiškinti jie stebėjo devynių driežų elgseną padėję jiems pasirinkti dvi lėkštes: vienoje buvo „Keturių sūrių“ pica, kitoje – „Keturių metų laikų“ pica, atskirtos maždaug 10 metrų.

Rezultatai pasirodė greitai – driežai rado picą vos per 15 minučių ir iškart puolė ją ėsti, kartais net pešdamiesi dėl likusių gabalėlių. Tačiau ėdė tik „Keturių sūrių“ picą. Tyrėjai spėja, kad driežus gali traukti tam tikri cheminiai sūrio signalai arba tokia pica jiems paprasčiau virškinama.

Pediatrija

Amerikiečiai Julie Mennella ir Gary Beauchamp – už tyrimą, ką patiria kūdikis žįsdamas motinos pieną, kai ji suvalgo česnakų.

Tyrėjai sumanė eksperimentą siekdami atsakyti į du klausimus: ar česnakų vartojimas pakeičia motinos pieno kvapą ir ar šie pokyčiai veikia kūdikio elgesį žindymo metu? Česnakai pasirinkti neatsitiktinai – jie žinomas dėl to, kad pakeičia karvių pieno skonį ir žmogaus kūno kvapą.

Tyrime dalyvavo aštuonios moterys, kurios žindė kūdikius. Iš pradžių jos kurį laiką vengė sieros turinčių produktų (česnakų, svogūnų, smidrų), o vėliau išgėrė kapsulę su česnakais arba placebo. Jų pieno mėginiai buvo renkami skirtingu laiku.

[[ge:lrytas:lrytas:39690826]]

Rezultatai parodė, kad česnakų kapsules išgėrusių motinų pienas turėjo juntamesnį kvapą, – tai patvirtino keli suaugę vertintojai, uodę mėginius. Stipriausias kvapas pasireiškė praėjus 2 valandoms po česnakų suvartojimo ir po to pradėjo silpnėti. Tai sutapo su ankstesniais tyrimais, rodančiais, kad labai kvapūs pašarai panašiai veikia ir karvių pieną.

Įdomiausia, kad kūdikiai, kurių mamos išgėrė kapsulę su česnakais, žįsdami prie krūties išbūdavo ilgiau ir aktyviau siurbdavo pieną, kai jis turėjo česnakų kvapą. Tyrėjų teigimu, tai gali būti svarbu siekiant suprasti, ar ankstyvoji juslinė patirtis žindymo metu gali turėti įtakos tam, kaip kūdikiai priima naujus maisto produktus nujunkymo laikotarpiu ir net į kokį skonį jie būna linkę vėliau.

Literatūra

Velionis amerikietis Williamas B.Beanas – už tai, kad atkakliai 35 metus fiksavo ir analizavo vieno savo nago augimo greitį.

Iš pradžių gali pasirodyti keista, kodėl nagų augimo tyrimas atsidūrė literatūros kategorijoje. Tačiau viskas paaiškėja perskaičius W. B. Beano tekstus, kurie išsiskyrė vaizdingu literatūriniu stiliumi. Jis rašė: „Nagas yra lėtai judantis keratino kymografas (XIX a. išrastas prietaisas, skirtas laikui bėgant registruoti įvairius fiziologinius procesus, pavyzdžiui, kvėpavimą. – Red.), matuojantis amžių ant negailestingos laiko ašies.“

Įžvalgas mokslininkas pagardino aliuzijomis į viduramžių astrologiją, nepagailėdamas kandžių pastabų apie šiuolaikinės medicinos mokymo sterilumą „srauniame vilties ir skausmo, techninio virtuoziškumo bei depersonalizacijos sraute, vadinamame sveikatos centru“.

Per 35 metus W. B. Beanas ne tik išsiaiškino savo nagų augimo dėsningumus, bet ir apibendrino visą prieinamą mokslinę literatūrą. Išvada: su amžiumi nagai auga lėčiau. Jo paties nagai ilgą laiką augo vienodu tempu, bet paskutiniais tyrimo metais jis šiek tiek sulėtėjo.

Tyrėjas užfiksavo, kad vaikams nagai auga greičiau nei suaugusiesiems, šiltoje aplinkoje augimas spartėja, o nagų kramtymas, matyt, dėl kraujotakos stimuliacijos, irgi jį paspartina. Be to, jis paneigė folklorinį mitą, kad plaukai ir nagai auga po mirties, – iš tikrųjų tai tik odos susitraukimas, sukuriantis tokį įspūdį.

Taika

Vokiečiai Fritzas Renneisas ir Jessica Werthmann, olandė Inge Kersbergen ir britas Mattas Fieldas – už tai, jog parodė, kad alkoholis kartais pagerina žmogaus gebėjimą kalbėti užsienio kalba.

Nors psichologijoje alkoholis paprastai siejamas su vykdomųjų funkcijų silpnėjimu (atminties, savikontrolės, dėmesio), tarp poliglotų plačiai tikima, kad šiek tiek alkoholio padeda laisviau šnekėti užsienio kalba. Teoriškai intoksikacija turėtų trukdyti sklandumui, bet tyrėjai nutarė patikrinti šį paradoksą.

Jie pakvietė 50 gimtakalbių vokiečių studentų iš Mastrichto universiteto Nyderlanduose, mokančių ir olandiškai. Tiriamieji buvo suskirstyti į dvi grupes: vieni gavo alkoholio, kiti – vandens. Išgėrę tiek, kad pasiektų lengvą apsvaigimą, jie po 15 minučių dalyvavo pokalbyje su gimtakalbiu olandu. Po to studentai įsivertino savo kalbą, o gimtakalbiai įvertino nepriklausomai.

Rezultatai nustebino: stebėtojai užfiksavo geresnį olandų kalbos sklandumą tarp šiek tiek apsvaigusių studentų. Patys dalyviai reikšmingo skirtumo nejautė.

Tyrėjai pabrėžė, kad šio pagerėjimo negalima aiškinti vien didesniu pasitikėjimu savimi dėl alkoholio. Greičiau intoksikacija mažino kalbinį nerimą, todėl gerėjo kalbėjimo sklandumas. Vis dėlto jie pridūrė, kad reikia daugiau tyrimų šiai hipotezei pagrįsti.

Kai karvės paverčiamos zebrais: už keistus atradimus – premijos