Jis tapo namais daugiau nei 111 tūkstančiams vorų, kurie gyvena sudėtingoje struktūroje iš tūkstančių piltuvėlio formos voratinklių. Šio atradimo unikalumas yra ne tik jo mastas, bet ir tai, kad koloniją sudarė dvi paplitusios rūšys – Tegenaria domestica ir Prinerigone vagans, kurios anksčiau nedemonstravo kolonijinio elgesio.
Urvas susiformavo dėl sieros rūgšties, kuri susidaro oksiduojantis sieros vandeniliui požeminiuose vandenyse. Pirmą kartą milžiniškas voratinklis buvo pastebėtas 2022 m. Čekijos speleologų ekspedicijos į Vromonerio kanjoną metu. Vėliau, 2024 m., grupė mokslininkų iš Transilvanijos Sapientia universiteto Rumunijoje atliko tyrimus, surinko mėginius ir DNR analize patvirtino, kad koloniją sudarė būtent šios dvi vorų rūšys.
Paprastai manoma, kad Tegenaria domestica gali medžioti Prinerigone vagans, tačiau šioje oloje abi rūšys sugyvena viename voratinklyje. Tyrėjai spėja, kad šviesos nebuvimas urve daro įtaką vorų regėjimui ir sutrikdo jų įprastus grobuoniškus instinktus, todėl jie gali gyventi šalia vieni kitų be konfliktų. Tai pirmasis užfiksuotas tokio elgesio atvejis tarp šių rūšių.
Kolonijos gyvenimą palaiko unikali ekosistema, pagrįsta sieros turinčiu srautu, kuris teka per urvą. Pagrindinis vorų maistas yra tam tikros musės, kurios minta bioplėvelėmis – gleivingomis bakterijų išskyromis, oksiduojančiomis sierą. Taigi, visa maisto grandinė urve priklauso nuo cheminių procesų, susijusių su siera.
Skrandžio turinio analizė ir molekuliniai tyrimai parodė, kad urvo vorai turi mažiau įvairią mikroflorą nei jų giminaičiai, gyvenantys paviršiuje. Be to, jie skiriasi genetiškai – o tai rodo prisitaikymą prie nuolatinės tamsos ir specifinės aplinkos.
Šiuo metu mokslininkai tęsia tyrimus, siekdami geriau suprasti šią unikalią koloniją ir jos vaidmenį požeminėje ekosistemoje, rašo nv.ua.