Biblijoje pasakojama, kad milžiniškas laivas prieš daugiau nei 4300 metų per katastrofišką potvynį išgelbėjo žmoniją ir visų rūšių gyvūnus nuo išnykimo. Dabar amerikiečių tyrinėtojų komanda, dirbanti prie Durupınaro darinio netoli Ararato kalno, aptiko paslėptų tunelių, aprašytų bibliniame pasakojime, pėdsakus.
Andrew Jones – nepriklausomas tyrėjas iš „Noah’s Ark Scans“ – naudodamas grunto radarą atrado „koridorių“ tinklą, susiliečiantį su tuščia centrine kamera, kurią jis pavadino atriumu. A. Jonesas susiejo šį atradimą su Biblijos aprašymu, kuriame teigiama, kad laive buvo trys vidiniai deniai, pastatyti Nojui, jo šeimai ir gyvūnų poroms priglausti.
„Dievas liepė Nojui įvesti gyvūnus. Taigi, šie gyvūnai būtų ten likę, taip pat Nojus ir jo šeima, – „GB News“ sakė tyrėjas. – Įdomu tai, kad šios tuštumos išsirikiavusios po žeme – ir jos nėra atsitiktinės. Šie tuneliai taip pat seka tam tikrą modelį.“
Susiję straipsniai
Jis pridūrė, kad tolesni tyrimai, kuriuose naudota infraraudonųjų spindulių termografija (IRT) – šilumą jaučianti technologija, galinti atskleisti paslėptas struktūras po žeme – taip pat leidžia manyti, kad giliai po žeme yra laivo formos korpusas.
Durupınaro uolienų masyvas, esantis vos už daugmaž 30 kilometrų į pietus nuo Ararato kalno – aukščiausio Turkijos viršukalnės, šiuolaikiniam pasauliui žinomas vos mažiau nei šimtmetį. Remiantis vietos šaltiniais, 1948 m. gegužės mėnesį smarkios liūtys ir žemės drebėjimai nuplovė aplinkines molio sankaupas, ir tai atskleidė paslaptingą uolienų masyvą. Tuomet jį atrado kurdų piemuo.
Biblijoje teigiama, kad Nojaus arka apsistojo ant „Ararato kalnų“ po 150 dienų trukusio potvynio, kuris paskandino Žemę ir visus gyvus padarus, nesuradusius prieglobsčio mediniame laive.
Įdomu tai, kad šis darinys yra netoli kalno, kurio viršūnė, kai kurių nuomone, atitinka laivo formą ir matmenis. Remiantis bibliniais matmenimis, arka buvo „300 uolekčių ilgio, 50 uolekčių pločio ir 30 uolekčių aukščio“, t. y. maždaug 160 metrų ilgio, 26 metrų pločio ir 16 metrų aukščio.
Idėja, kad arka apsistojo ant Ararato kalno, jau seniai kelia diskusijas. Nors daugelis mokslininkų teigia, kad šis darinys yra natūraliai susiformavęs geologinis objektas, kiti yra įsitikinę, kad jis rodo į kažką kur kas neįprastesnio. „Noah’s Ark Scans“ komanda tvirtai laikosi pastarojo požiūrio.
A. Jonesas „GB News“ pasakojo, kad 2024 m. jis ir jo komanda paėmė 88 mėginius iš „laivo“ vidaus ir išorės.
Šioje vietovėje atlikti dirvožemio tyrimai parodė itin aukštą kalio koncentraciją, atitinkančią didelius suirusių medienos kiekius.
„Tačiau dėl itin šalto klimato daugelis laivo dalių tebėra nepaliestos ir suakmenėjusios. Beveik šešis mėnesius per metus jis būna visiškai užšalęs“, – savo „X“ paskyroje nurodė „Noah’s Ark Scans“.
„Pagrindinis tikslas – ne tik dirvožemio tyrimai, kurie, be abejo, yra puiki priemonė, ar georadarų skenavimas, bet ir kažkaip patekti į vidų, – leidiniui „Patterns of Evidence“ sakė A. Jonesas. – Išgręžti gręžinius, paimti mėginius iš gilumos, kur matome pagrindą, šias ertmes, įdėti ten kamerą. Tai yra artėjanti galimybė, kuri, tikėtina, leis mums tai padaryti kitą sezoną. Kad ir kas nutiktų, kai tik Dievas atvers duris, mes toliau dirbsime šioje vietoje.“
Jis taip pat teigia, kad aplink laivo formos vietovę, esančią maždaug dviejų kilometrų aukštyje virš jūros lygio, rasti fosilijų liekanos taip pat galėtų būti biblinio Didžiojo potvynio įrodymas. Anot tyrėjo, senoviniai koralai ir jūros kriauklės galėtų įrodyti, kad „kadaise ši teritorija buvo po vandeniu“.
Tačiau šis reiškinys gali būti susijęs su tektoninių plokščių judėjimu, dėl kurio uolienų masyvas pakilo aukštai virš priešistorinio vandenyno.
Parengta pagal „Daily Mail“ ir „New York Post“.