Viena iš vadinamųjų vaiduokliškų protėvių linijų savo DNR perdavė visiems šiandien gyvenantiems žmonėms. Kita, tyrėjų vadinama itin archajiška linija, nuo kitų žmonių protėvių galėjo atsiskirti beveik prieš 2 mln. metų.
Apie juos nežinoma iš fosilijų
Mokslininkai jau seniai žino, kad šiuolaikiniai žmonės kryžminosi su neandertaliečiais ir denisoviečiais. Daugelio už Afrikos į pietus nuo Sacharos ribų gyvenančių žmonių genome yra maždaug 1–2,4 procento neandertaliečių kilmės DNR.
Susiję straipsniai
Azijos ir Okeanijos gyventojų genome taip pat aptinkama denisoviečių genetinio palikimo. Tačiau tyrėjai įtarė, kad žmonių protėviai galėjo kryžmintis ir su kitomis išnykusiomis grupėmis, apie kurias iki šiol nepavyko rasti nei pakankamai fosilijų, nei išlikusios DNR.
Tokios nežinomos populiacijos vadinamos vaiduokliškomis linijomis. Jos tarsi išnyko iš archeologinių radinių, tačiau jų genetiniai pėdsakai išliko gyvų žmonių genome.
Ištyrė daugiau kaip 500 genomų
Kalifornijos universiteto Berklyje mokslininkė Priya Moorjani ir jos kolegos sukūrė naują metodą, leidžiantį ieškoti itin senų genetinių pėdsakų nenaudojant iš fosilijų išgautos DNR. Tyrėjai palygino daugiau kaip 500 pilnų šiuolaikinių žmonių genomų iš įvairių pasaulio regionų.
Jie atkūrė genetines genealogijas skirtingose genomo vietose – tarsi sudarė daugybę nedidelių šeimos medžių, rodančių, kada protėvių linijos išsiskyrė ir vėl susijungė.
Daugelyje genomo vietų bendras protėvis buvo palyginti nesenas. Tačiau kai kuriuose DNR ruožuose bendras protėvis pasirodė esantis daug senesnis.
Tai rodė, kad tos genetinės sekos galėjo būti paveldėtos iš ilgą laiką atskirai gyvenusios ir vėliau su šiuolaikinių žmonių protėviais susikryžminusios žmonių grupės.
Pirmoji linija paliko pėdsakų visuose žmonėse
Tyrėjų duomenimis, viena nežinoma žmonių linija galėjo atsiskirti nuo šiuolaikinių žmonių protėvių maždaug prieš 1,1 mln. metų. Vėliau jos atstovai galėjo kryžmintis su Homo sapiens protėviais Afrikoje.
Šios populiacijos genetinių pėdsakų aptikta visų tirtų šiuolaikinių žmonių genome. Tai leidžia manyti, kad jos DNR į žmonių populiaciją pateko dar prieš Homo sapiens grupėms plačiai pasklindant už Afrikos ribų.
Vis dėlto mokslininkai kol kas nežino, kas buvo šie žmonės, kaip jie atrodė ir kur tiksliai gyveno.
Antroji linija – dar senesnė
Dar didesnę nuostabą sukėlė antroji genetinė linija. Tyrėjų skaičiavimais, ji nuo kitų žmonių protėvių galėjo atsiskirti maždaug prieš 1,9 mln. metų.
Tokį senovinį protėvį mokslininkai vadina superarchajiniu. Jo genetinio palikimo pėdsakų rasta ne tiesiogiai visuose šiuolaikiniuose žmonėse, o per denisoviečius.
Manoma, kad ši itin sena populiacija pirmiausia kryžminosi su denisoviečių protėviais, o jų DNR vėliau pateko į dalies šiuolaikinių žmonių genomą. Jeigu skaičiavimai teisingi, tai reikštų, kad skirtingos žmonių giminės šakos tarpusavyje kryžminosi gerokai anksčiau, nei manyta iki šiol.
Žmonių evoliucija nebuvo tiesi linija
Naujas tyrimas dar kartą parodė, kad žmonijos evoliucija nebuvo paprastas procesas, kurio metu viena rūšis nuosekliai keitė kitą. Skirtingos žmonių grupės ilgą laiką gyveno vienu metu, susitikdavo, kryžmindavosi ir keisdavosi genetine medžiaga.
Dėl to žmogaus evoliucijos istorija vis dažniau lyginama ne su tiesiu šeimos medžiu, o su išsišakojančiu ir vėl susijungiančiu upių tinklu. Senovės DNR tyrimai jau padėjo atskleisti neandertaliečių ir denisoviečių palikimą.
Tačiau DNR išlieka tik labai specifinėmis sąlygomis – daugiausia šaltoje ir sausoje aplinkoje. Afrikoje ir kituose šiltuose regionuose genetinė medžiaga suyra gerokai greičiau, todėl didelė žmonijos istorijos dalis iki šiol lieka neprieinama.
Naujasis metodas leidžia tos istorijos ieškoti ne senoviniuose kauluose, o šiandien gyvenančių žmonių genome.
Tyrėjai pabrėžia, kad iš dabartinių duomenų kol kas negalima tiksliai nustatyti, kokioms žinomoms ar dar neatrastoms žmonių rūšims priklausė abi vaiduokliškos linijos. Vis dėlto jų genetinis palikimas rodo, kad mūsų protėvių istorija buvo dar sudėtingesnė, nei iki šiol manyta.