Penkios širdys, kvėpavimas vandeniu ir gyvenimas iki 30 metų: įdomiausi faktai apie mūsų sodų pagalbininkus

Kai kurios rūšys dažniausiai laikosi vienoje vietoje – pavyzdžiui, po jūsų sodo krūmu ar medžiu esančiame dirvožemyje. Kitos yra labiau klajokliškos. Be to, ne visi dirvožemiai sliekams yra vienodi. Vieni mėgsta viršutinį dirvožemio sluoksnį, kuriame gausu augalų liekanų ir gyvulių mėšlo, o kiti geriausiai klesti komposte. Lietuvoje gyvena 15 sliekų rūšių.

Didysis sliekas yra didžiausia sliekų rūšis. Jo mokslinis pavadinimas – Lumbricus terrestris, jis taip pat žinomas kaip ir naktinis sliekas. Jis gali užaugti iki maždaug 30 centimetrų ilgio ir gali tapti tokio storio, kaip mažasis pirštas.

„Didysis sliekas savo urvų sienas išklijuoja išmatomis ir gleivėmis. Šie sliekų tuneliai tampa puikiais drenažo vamzdžiais ir oro kanalais dirvožemyje“, – sako R. Pommeresche. Didžiojo slieko tuneliai gali būti iki trijų metrų gylio.

Galbūt jums pasiseks pastebėti didįjį slieką, kai jis išlenda į paviršių. Ieškodamas maisto jis tai daro gana dažnai. Tačiau tikriausiai lengviau pastebėti jo paliktus pėdsakus. „Jis mieliau būna urve. Tada jis surenka augalų liekanas ir kitą medžiagą į didelį žiedą aplink įėjimą“, – sako tyrėja.

Rudenį žemė po medžiu dažnai būna padengta tolygiu nukritusių lapų sluoksniu. Pavasarį tie lapai gali būti susikaupę į atskiras mažas krūveles. „Jei pašalinsite vieną iš tų krūvelių, po ja rasite sliekų urvą“, – sako R. Pommeresche.

Kadangi didysis sliekas daug pastangų skiria savo urvų priežiūrai, jam nepatinka dirva, kuri yra per dažnai artiama, purenama ar kitaip trikdoma. Dėl to jį dažniausiai galima rasti vietose, kuriose augmenija yra stabili.

Didysis sliekas yra naktinis gyvūnas. Jis jautrus Saulės šviesai ir karščiui, ir labiausiai mėgsta drėgnas sąlygas. „Štai kodėl jie paprastai išlenda naktį, o kartais – kai lyja“, – sako tyrėja.

Kai sliekas išlenda iš dirvos, tai gali būti dėl priežasčių, kurios gerokai skiriasi nuo to, ką mano dauguma žmonių.

„Kai lyja, jie išlenda daugiausia todėl, kad ieško naujos vietos gyventi. Kai kurie taip pat ieško poros, su kuria galėtų daugintis, – pasakoja R. Pommeresche. – Sliekams geriausia būti paviršiuje, kai lyja. Jie greitai išdžiūsta ir yra jautrūs ultravioletiniams spinduliams. Lietaus lašų garsas rodo, kad išlįsti saugu.“

Kai kurie paukščiai net išmoko belsti snapais į žemę arba kojomis imituoti lašėjimo garsą, kad atkartotų lietaus garsą ir pritrauktų sliekus, kurie tampa baltymų turinčiu maistu.

„Sliekai orientuojasi žemėje naudodamiesi juslėmis. Štai kodėl kartais juos randame ant asfalto ar žvyro kelių, kai staiga vėl išlenda Saulė – jie tiesiog neturėjo kur įsirausti. Jei jiems pavyksta pasiekti žolėtą vietą ar griovio kraštą, jie vėl įsirausia į dirvą“, – aiškina tyrėja.

Kalbant apie dauginimąsi, sliekai yra hermafroditai, tačiau paprastai vis tiek poruojasi, kad apsikeistų sperma. Tai leidžia išvengti giminingo kryžminimosi ir užtikrina, kad palikuonys būtų stipresni. Po poravimosi abu sliekai gali dėti kiaušinėlius.

R. Pommeresche neigia mitą, kad sliekai išlenda į paviršių, nes kitaip lietaus metu jie nuskęstų. „Sliekai iš tikrųjų gali išgyventi vandenyje keletą savaičių, jei jame yra deguonies“, – sako ji. Sliekai neturi plaučių. Vietoj to jie deguonį įsisavina per odą. Tai taip pat reiškia, kad jiems reikia, jog oda būtų drėgna, kad galėtų įsisavinti deguonį.

Sliekai paplitę plačiai visame pasaulyje – tačiau, pasak R. Pommeresche, mokslininkai vis dar tiksliai nežino, kokiame aukštyje kalnuose jie gali išgyventi. Žinoma tik tai, kad jiems gyventi reikalinga temperatūra, aukštesnė už nulį. Jei šaltis įsiskverbia per giliai į žemę, kaip tai būna aukštuose kalnuose, sliekai negali klestėti. Žiemą jie įsiskverbia giliau į dirvą, kad išvengtų šalčio.

Skirtingos sliekų rūšys užima skirtingas ekologines nišas. Kai kurios aptinkamos maistinėmis medžiagomis neturtingose aplinkose su rūgščiu dirvožemiu – pavyzdžiui, raudonasis sliekas (Bimastos rubidus). Pelkinis sliekas (Eiseniella tetraedra) gyvena upelių pakraščiuose ir yra ypač gerai prisitaikęs prie drėgnų aplinkų.

Kompostų krūvose galima rasti kompostinį slieką (Eisenia fetida/andrei). Jis teikia pirmenybę dirvožemiui, kuriame yra ypač daug maistinių medžiagų.

„Laukuose ir pievose juos sutinku labai retai. Jei jūsų sode yra dirvožemio danga ir storas vejos žolės sluoksnis, jie gali gerai gyventi ir ten. Tačiau dirbamame dirvožemyje, pavyzdžiui, ten, kur auginami grūdai ar daržovės, jiems dažnai trūksta maisto, kad galėtų gerai augti“, – sako R. Pommeresche.

Šiek tiek pasitreniravę, galėsite atskirti dažniausiai pasitaikančias sliekų rūšis. Pavyzdžiui, kompostiniai sliekai yra tamsūs, šiek tiek tamsiais raudonos spalvos. Kai jie išsitiesia, tarp kiekvieno kūno segmento atsiranda šviesios juostelės.

Dirviniai sliekai (Aporrectodea caliginosa) ir šviesieji sliekai (Aporrectodea rosea) aptinkami soduose ir visų tipų dirbamame dirvožemyje. Bet juos retai pamatysime paviršiuje: jie nuolat rausiasi šviežiame dirvožemyje, kurdami naujus tunelius, į kuriuos retai grįžta. Tai, ką jie suėda, iš kito galo išeina kaip smulkus, maistinėmis medžiagomis turtingas dirvožemis. Šios rūšys yra geriausi dirvožemio maišytojai, kokius turime.

„Jei viename kvadratiniame metre dirvožemio yra 230 sliekų, per vienerius metus jie visi kartu gali suvartoti 20 kilogramų dirvožemio“, – sako R. Pommeresche. Pasak tyrėjos, 230 sliekų viename kvadratiniame metre yra įprastas skaičius, tačiau jų gali būti kelis kartus daugiau, jei dirvožemis yra maistingas ir palankus sliekams.

Tyrėja aptiko net 900 sliekų pievose, kuriose auga žolė ir dobilai, 0–20 centimetrų gylyje.

Būtent dirviniai sliekai sugeba suvartoti tokį didelį dirvožemio kiekį. Didysis sliekas dirba lėčiau, nes daug daugiau pastangų skiria nuolatinėms urvų sistemoms kurti.

Sliekai atlieka svarbų darbą dirvožemyje. Jie purena dirvą, tręšia ją ir perskirsto maistines medžiagas. Daugelis žmonių sliekus taip pat laiko žvejybos masalu. Bet ar tai nėra žiauru?

„Sliekas tiesiog atrodo kaip mažas virvelės gabalėlis. Jis neturi akių ar kitų mielų bruožų, dėl kurių žmonės prie jo prisirištų“, – sako tyrėja. Vis dėlto jis turi daug jutimų ir gebėjimų, kuriuos mes laikome gana pažengusiais.

„Sliekas yra pirmasis iš bestuburių, turintis uždarą kraujotakos sistemą. Jis turi penkias širdis, kurios pumpuoja kraują po visą kūną. Ir nors jis nemato, turi nesuskaičiuojamą daugybę jutimo ląstelių. Jis gali uostyti aplinką ir rasti organinę medžiagą tamsoje po žeme“, – aiškina mokslininkė.

Kompostinis sliekas taip pat turi veiksmingą gynybos mechanizmą nuo plėšrūnų. Iš mažo geltono maišelio prie uodegos jis gali išskirti geltoną skystį, kuris nemaloniai kvepia ir yra nemalonaus skonio.„Štai kodėl kai kurie žmonės mano, kad kompostinis sliekas nėra labai geras masalas žvejybai“, – pastebi R. Pommeresche.

Sliekai neturi skeleto. Vietoj to, jų kūno viduje esantis skystis kartu su raumenimis suteikia kūnui tvirtumo ir leidžia jiems judėti, aiškina tyrėja.

Sliekai turi gausybę raumenų. Būtent taip šie minkštais kūnais pasižymintys sutvėrimai sugeba įsirausti į dirvą ir judėti vis giliau bei toliau.

Žiediniai raumenys daro slieką ploną. Išilginiai raumenys sutraukia kūną, todėl jis tampa trumpesnis ir storesnis. Šie raumenys atrodo kaip žiedai aplink kūną ir yra ypač galingi priekinėje dalyje.

Mažyčiai šereliai padeda sliekui judėti į priekį ir neleidžia jam nuslysti atgal. O jei jūs ar paukštis bandysite ištraukti slieką iš žemės, jis taip pat panaudos šiuos šerelius kaip nagus, kad tvirtai įsikibtų į dirvą.

Sliekai neturi dantų – tačiau turi raumeninį skrandį, labai panašų į paukščių. Šiame raumeningame organe yra smėlio grūdelių, kurie susmulkina tai, ką sliekas valgo: augalų liekanas, mikroorganizmus ir dirvą. Iš jo išeinantis produktas yra turtingas tiek augalų maistinėmis medžiagomis, tiek dirvožemio anglimi.

Sliekai gali gyventi daugelį metų. Gamtoje rasta didžiųjų sliekų, sulaukusių net 12 metų amžiaus. Nelaisvėje sliekai yra iš gyvenę ilgiau nei 30 metų. Kitos sliekų rūšys dauginasi greičiau ir gyvena ne taip ilgai. Paprastai jos sulaukia apie ketverių metų amžiaus.

„Tačiau daugelis gyvūnų nori suėsti šiuos baltymais turtingus sliekus, todėl gamtoje keleri metai sliekui laikomi ilgu gyvenimu“, – reigia R. Pommeresche.