Lygus veidrodis sukuria veidrodinį atspindį, išsaugodamas smulkias detales. Tačiau dulkės ar plonas riebalų sluoksnis ant jo paviršiaus gali šiek tiek išsklaidyti šviesą iš ryškių vietų į gretimas tamsesnes, panašiai kaip fotografijos „minkštojo“ fokusavimo filtras. Tai sumažina porų, odos trūkumų ir smulkių raukšlelių kontrastą.
Nuotrauka užfiksuoja akimirką ir gali išsaugoti trumpalaikę išraišką, kurią mes vargiai pastebėtume judančiame veide, bet kuri fiksuotame vaizde gali atrodyti mums nepalanki. Iš arti darytos nuotraukos taip pat gali perdėti artimesnius veido bruožus – ypač nosį – o apšvietimas gali pabrėžti odos tekstūrą, raukšles ir dėmes. Tuo tarpu veidrodyje mes nuolat matome savo atvaizdą, todėl koreguojame išraišką, galvos kampą, laikyseną ir žvilgsnį.
Kadangi veidai nėra simetriški, visą gyvenimą matydami savo atvaizdą veidrodyje, nuotraukoje užfiksuotas vaizdas mums gali atrodyti netikslus.
Susiję straipsniai
Kai kurie žmonės tiesiog atrodo geriau gyvai – ir galbūt veidrodyje – nei nuotraukoje. Veidai nėra statiški: akys juda, šypsenos atsiranda ir išnyksta, o pasikeitus galvos padėčiai keičiasi tiek išraiška, tiek tai, kaip šviesa krinta ant veido. Kai kuriems žmonėms šios kintančios išraiškos ir galvos judesiai gali juos padaryti patrauklesnius kitiems.
Be to, yra ir įpratimo faktorius. Nuotrauka paprastai rodo tą mūsų veido versiją, kurią mato kiti žmonės, o veidrodyje kairė ir dešinė pusės yra apverstos. Kadangi veidai nėra visiškai simetriški, visą gyvenimą matydami savo atvaizdą veidrodyje, nuotraukoje užfiksuotas vaizdas mums gali atrodyti šiek tiek keistas, nors kitiems jis atrodo visiškai normalus, rašo „New Scientist“.