Raudonoji planeta už savo rausvą atspalvį turėtų būti dėkinga surūdijusios geležies mineralams, kuriuos per milijardus metų planetos dulkėse išsklaidė vėjai. Ankstesni kosminių aparatų atlikti Marso dulkių stebėjimai leido mokslininkams manyti, kad šios rūdys atsirado sausringomis sąlygomis, išnykus planetos vandeniui.
Dabar, vasario 25 d. žurnale „Nature Communications“ paskelbti nauji tyrimai paneigia šią nuomonę. Priešingai, Marso raudoną spalvą geriau atitinka ferrihidritas – geležies oksidas, kurio sudėtyje yra vandens, todėl šis atspalvis turėjo susiformuoti dar tada, kai šiandien sausa planeta kadaise buvo vėsus vandenynų pasaulis, teigia tyrimo autoriai. Kitaip tariant, Marsas šiandien gali būti raudonas, nes praeityje buvo mėlynas.
„Mūsų atradimai atvėrė naujų klausimų apie Marso praeitį, – sako pagrindinis tyrimo autorius ir Browno universiteto (JAV) planetų mokslininkas, lietuvis Adomas Valantinas. – Mes vis dar nežinome pirminės ferrihidrito šaltinio vietos, prieš jam pasklidus visame Marse per dulkių audras, tikslios Marso atmosferos cheminės sudėties, kai susiformavo ferrihidritas, ar tikslaus Marso oksidacijos laiko.“
Marso spalva žavi astronomus nuo senų laikų. Romėnai planetą pavadino savo karo dievo vardu dėl jos kraujo spalvos atspalvio, o senovės egiptiečiai ją pavadino „her desher“ – arba „raudonąja“, nurodo NASA.
Naujaisiais laikais į Raudonąją planetą pasiųsti kosminiai aparatai Marso dulkėse vandens nerado. Todėl mokslininkai planetos raudonumą priskyrė geležies oksidui, vadinamam hematitu, kuris susidaro sausomis sąlygomis. Tačiau dėl išsamių laboratorinių eksperimentų trūkumo ši išvada liko palyginti nepagrįsta.
Siekdami geriau ištirti Marso spalvos kilmę, atlikdami naująjį tyrimą mokslininkai pasinaudojo trijų aplink Marsą skriejančių zondų – Europos kosmoso agentūros (ESA) orbitinio aparato „Mars Express“ ir „Trace Gas Orbiter“ (TGO) bei NASA kosminio aparato „Mars Reconnaissance Orbiter“ – ir NASA marsaeigių „Curiosity“, „Pathfinder“ ir „Opportunity“ duomenimis, kad susidarytų precedento neturintį planetos mineralų sudėties ir dulkių dydžio vaizdą.
Turėdami šią informaciją, ir naudodami pažangią šlifavimo mašiną, mokslininkai laboratorijoje sukūrė tikroviškas dulkių kopijas, kurių grūdelių dydis prilygsta maždaug šimtosios dalies žmogaus plauko pločio. Analizuodami šias dulkes tais pačiais metodais, kaip ir kosminiai aparatai, mokslininkai nustatė, kad Marso dulkės labai atitinka ferrihidrito – kuris susidarė, kai planeta buvo vėsi ir drėgna – požymius.
Nepaisant to, kad atsakyta į vieną svarbų klausimą, tyrimo rezultatai kelia ir kitų – pavyzdžiui, ką jie gali atskleisti apie tai, ar planeta anksčiau buvo tinkama gyventi ir ar jos paviršiuje kadaise egzistavo gyvybė.
„Ferrihidritui reikia skysto vandens ir jis greitai susidaro šaltomis, drėgnomis, oksiduojančiomis sąlygomis, paprastai esant neutraliam pH. Hematitas, priešingai, gali susidaryti šiltomis ir sausomis sąlygomis, vykstant lėtiems cheminiams vėdinimo procesams, – sako A. Valantinas. – Šis atradimas leidžia manyti, kad Marsas, prieš pereidamas į dabartinę dykumos būseną, patyrė vandeninio virsmo – šaltų, drėgnų sąlygų su aktyvia chemija – laikotarpius. Tai suteikia naujų apribojimų Marso apgyvendinimo laikui ir nurodo potencialias aplinkas, kuriose galėjo klestėti mikrobinė gyvybė.“
„Nekantriai laukiame būsimų misijų, pavyzdžiui, ESA marsaeigio „Rosalind Franklin“ ir NASA-ESA „Mars“ mėginių grąžinimo rezultatų, kas leis mums giliau ištirti, dėl ko Marsas yra raudonas“, – teigia ESA TGO ir „Mars Express“ projekto mokslininkas Colinas Wilsonas.
„Kai kuriuose NASA marsaeigio „Perseverance“ jau surinktuose mėginiuose, kurie laukia grąžinimo į Žemę, yra dulkių“, – sako jis. – Kai šiuos vertingus mėginius nugabensime į laboratoriją, galėsime tiksliai išmatuoti, kiek ferrihidrito yra dulkėse ir ką tai reiškia mūsų supratimui apie vandens istoriją – ir gyvybės galimybę – Marse.“
Parengta pagal „Live Science“.