Lankytojams pirmą kartą rodomi 1983-1986 m. sukurti reljefų
sienų piešiniai, taip pat kūriniai, primenantys dailininko
gvildentą Lietuvos istorijos temą, moters kūno studijas, vyrų ir
moterų figūrų erdvėje meninius tyrinėjimus ir portretų kūrimą.
Parodos kuratorė – dr. Nijolė Tumėnienė.
V.Kašuba žinomas kaip neeilinio talento, autentiško stiliaus
skulptorius, kurio gabumai išryškėjo labai anksti. Po kelių mėnesių
studijų Kauno meno mokykloje direktorius Ignas Šlapelis perkėlė jį
į penktąjį kursą, tiesiai į skulptūros studiją. Antraisiais studijų
metais Paryžiaus pasaulinėje parodoje (1937 m.) už meistriškai
išdrožtus medžio kūrinius (Juozo Mikėno „Rūpintojėlio“ skulptūrą ir
Jono Prapuolenio baldų ornamentus) jis buvo apdovanotas aukso ir
sidabro medaliais, o jo sukurta Vytauto Didžiojo skulptūra Niujorko
pasaulinėje parodoje (1939 m.) stovėjo Lietuvos paviljono centre.
Vėliau V.Kašuba ne kartą pelnė garbingus apdovanojimus Lietuvoje
ir JAV, iš kurių svarbiausi – Lietuvos Nacionalinė kultūros ir meno
premija ir Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio
ordinas.
Kaip ir kiti skulptoriai, V.Kašuba buvo geras piešėjas. Jis
išsiskyrė tuo, kad anksti suvokė žmogaus kūno anatomiją, kurią
turėtų žinoti kiekvienas dailininkas. Ne raumenų, kaulų
išsidėstymą, o jų veikimą judant.
Jis dar jaunystėje išstudijavo du
dailininkams tinkamus anatomijos atlasus ir galėjo iš atminties
piešti arba neklysdamas modeliuoti iš molio bet kokį žmogaus
figūros judesį. Piešinys V. Kašubai buvo ne matytos formos
fiksavimas, o kompozicijos bei apimčių prasminė ir meninė studija.
Jis pradėdavo kurti skulptūrą tik tuomet, kai piešiniuose jau buvo
išgryninta plastinė sumanymo raiška – ne vien apimtys, bet ir jų
būsena erdvėje.
Prieš išvykdamas į Italiją, 1983 m. V.Kašuba netikėtai
sužinojo, kad serga nepagydoma kraujo liga – piktybine anemija.
Galvodamas apie mažiau varginantį darbą, atsidėjo piešimui.
Atsiminimuose dailininkas pasakojo, kad anksčiau piešdavo tuomet,
kai susiruošus dirbti prireikdavo kontūrų apybraižos: „Šį kartą
piešinius bandžiau užbaigti, išryškinti jų formalinę pusę, spręsti
ir kompozicines problemas“.
Daugiausia piešė moteris, nes, skulptoriaus nuomone, jos neturi
tiek daug raumenų kaip vyrai, vadinasi, jų anatominė struktūra yra
apvalesnė ir kūno formos labiau apibendrintos. Po kelių mėnesių
susikaupė apie 80 piešinių.
Pagal juos V. Kašuba per tris mėnesius
nulipdė 45 naujus reljefus su 146 figūrėlėmis. Tai buvo trys
atskiros didelės reljefų sienos „Būties kelionė“, „Svetimuose
krantuose“ ir „Diena iš dienos“. Pirmosios dvi netrukus buvo
sujungtos į vieną diptiką „Būties kelionė I, II“ (1984-1987). Abi
jo dalys lietos iš skirtingų medžiagų – bronzos ir akmens.
Piešiniuose dailininkas gvildeno kompozicijos problemas.
Pagrindiniu leitmotyvu pasirinko moterų figūras, „nes jų kūnai
atliepia alegorinę simbolinę mintį. Juose matau ne lytį ar
moteriškumą, bet gaivališką žemišką jėgą, tinkamą mano tematikai“.
Šiuose V.Kašubos žodžiuose slypi gili mintis, sietina su Marijos
Gimbutienės idėjomis, jos baltiškojo dvasinio paveldo tyrinėjimais
apie archetipinius mūsų kultūros vaizdinius.
1983-1986 m. sukurti reljefų sienų piešiniai sudaro pagrindinę
ekspozicijos dalį.
Dailininkas nuėjo ilgą ir tikslingą kūrėjo kelią. Jis skaudžiai
išgyveno Tėvynės netektį, patyrė išėjūno dalią, kurią suvokė kaip
visuotiną XX a. civilizacijos plėtros pasekmę.
Atsidūręs su šeima
Niujorke, V.Kašuba sukūrė nemažai skulptūrų ansamblių, pritaikytų
naujų modernių bažnyčių aplinkai, šiuolaikinėms erdvėms
(Pranciškonų vienuolynui ir Šv. Augustino bažnyčiai), originalias
šventųjų tekstų sienas Vatikano paviljonui Niujorko pasaulinėje
parodoje (1964 m.) bei kitų monumentalių, archajiškos deformacijos
įkvėptų skulptūrų („Pranašas“, 1966 m. , „Kalimas prie kryžiaus“,
1967 m.).
Visą gyvenimą dailininkas išliko Lietuvos patriotas, sukūrė
daug darbų istorijos tema, tarp jų – medalių ir paminklų projektų,
iš kurių reikšmingiausias – 1996 m. Vilniuje pastatytas paminklas
Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui.
V.Kašubos gulbės giesmė – jo sukurtos ir Lietuvos dailės
muziejuje saugomos reljefų sienos „Būties kelionė I. Likimo
erdvėse“ ir „Būties kelionė II. Svetimuose krantuose“. Šie kūriniai
išaukštino skulptorių kaip vieną ryškiausių egzodo dailininkų,
įkūnijusių lietuvių dailėje beveik neliestą išeivio, klajūno,
tremtinio, keleivio tematiką, kurią plėtojo lietuvių poetai,
susirūpinę individo egzistencija XX a. ir prabilę apie tautos
lemties apmąstymus.