Baltų kelias: „Galinga ir turtinga Žiemgala – pažink žiemgalius!“ (2)

Baltų dievų skulptūrų muziejus, vienintelė pasaulyje senojo baltų tikėjimo šventvietė – alkakalnis, paslaptimi alsuojantis ežeras, kuriame gyvena į drakoną panašus valdovas, – visa tai ir dar daug įdomybių galima pamatyti ir išgirsti keliaujant Baltų keliu.

Šiauliuose surengtame seminare „Baltų kelias. Pradžia“ iš devynių augalų pasidaryti smilkalų puokštę mokė šiaulietė Lina Tautkienė, „Linos žoliukių“ šeimininkė (nuotr. kairėje).<br> M.Augulytės nuotr.
Šiauliuose surengtame seminare „Baltų kelias. Pradžia“ iš devynių augalų pasidaryti smilkalų puokštę mokė šiaulietė Lina Tautkienė, „Linos žoliukių“ šeimininkė (nuotr. kairėje).<br> M.Augulytės nuotr.
Baltų kelyje – beveik 150 stotelių, suteikiančių galimybę iš arčiau pažvelgti į kuršių, sėlių, žiemgalių istoriją, kultūrą, tradicijas.
Baltų kelyje – beveik 150 stotelių, suteikiančių galimybę iš arčiau pažvelgti į kuršių, sėlių, žiemgalių istoriją, kultūrą, tradicijas.
 Ant Raginėnų piliakalnio gyveno deivės.<br> M.Augulytės nuotr.
 Ant Raginėnų piliakalnio gyveno deivės.<br> M.Augulytės nuotr.
Raginėnų piliakalnis iš rytų pusės.
Raginėnų piliakalnis iš rytų pusės.
Verdulių šaltinis teka į rytus, arba prieš Saulę, ir tokių šaltinių vanduo teikia sveikatą, grožį bei laimę.
Verdulių šaltinis teka į rytus, arba prieš Saulę, ir tokių šaltinių vanduo teikia sveikatą, grožį bei laimę.
Vertingiausias Naisių dievų panteono objektas – Alkos kalnas, senojo lietuvių tikėjimo šventvietės – alkakalnio – atspindys.
Vertingiausias Naisių dievų panteono objektas – Alkos kalnas, senojo lietuvių tikėjimo šventvietės – alkakalnio – atspindys.
Naisiuose yra ir tokių skulptūrų.<br> M.Augulytės nuotr.
Naisiuose yra ir tokių skulptūrų.<br> M.Augulytės nuotr.
V.Vaitkevičius rodo dubenuotąjį akmenį Naisių dvaro rūmuose.<br> M.Augulytės nuotr.
V.Vaitkevičius rodo dubenuotąjį akmenį Naisių dvaro rūmuose.<br> M.Augulytės nuotr.
Naisių dvaro rūmai, dabar – Šiaulių rajono literatūros muziejus, kurio pamatuose įmūrytas dubenuotasis akmuo.
Naisių dvaro rūmai, dabar – Šiaulių rajono literatūros muziejus, kurio pamatuose įmūrytas dubenuotasis akmuo.
 Naisiuose veisiami žemaitukai.<br> M.Augulytės nuotr.
 Naisiuose veisiami žemaitukai.<br> M.Augulytės nuotr.
„Valerijono“ vaistinės šeimininkė, ekologiškų kremų receptūros autorė A.Girdenienė.<br> M.Augulytės nuotr.
„Valerijono“ vaistinės šeimininkė, ekologiškų kremų receptūros autorė A.Girdenienė.<br> M.Augulytės nuotr.
Jaukus „Valerijono“ arbatinės kampelis.<br> M.Augulytės nuotr.
Jaukus „Valerijono“ arbatinės kampelis.<br> M.Augulytės nuotr.
„Valerijono“ arbatinėje.<br> M.Augulytės nuotr.
„Valerijono“ arbatinėje.<br> M.Augulytės nuotr.
„Valerijono“ arbatinėje.
„Valerijono“ arbatinėje.
„Valerijono“ arbatinėje.<br> M.Augulytės nuotr.
„Valerijono“ arbatinėje.<br> M.Augulytės nuotr.
„Valerijono“ arbatinė vaišino burokėlių, avinžirnių ir avižiniais kotletais.<br> M.Augulytės nuotr.
„Valerijono“ arbatinė vaišino burokėlių, avinžirnių ir avižiniais kotletais.<br> M.Augulytės nuotr.
Troškulį puikiai numalšina arbata iš medetkų, čiobrelių, ežiuolių, šalavijų ir pelyno.<br> M.Augulytės nuotr.
Troškulį puikiai numalšina arbata iš medetkų, čiobrelių, ežiuolių, šalavijų ir pelyno.<br> M.Augulytės nuotr.
Mūšos tyrelio pažintinis takas – ilgiausias Lietuvoje lentų takas per pelkę.
Mūšos tyrelio pažintinis takas – ilgiausias Lietuvoje lentų takas per pelkę.
Mūšos tyrelio pažintinis takas – ilgiausias Lietuvoje lentų takas per pelkę.<br> M.Augulytės nuotr.
Mūšos tyrelio pažintinis takas – ilgiausias Lietuvoje lentų takas per pelkę.<br> M.Augulytės nuotr.
Mūšos tyrelio pažintinis takas – ilgiausias Lietuvoje lentų takas per pelkę.
Mūšos tyrelio pažintinis takas – ilgiausias Lietuvoje lentų takas per pelkę.
Miknaičių ežere gyvena galingas valdovas.<br> M.Augulytės nuotr.
Miknaičių ežere gyvena galingas valdovas.<br> M.Augulytės nuotr.
Daugiau nuotraukų (21)

Lrytas.lt

Sep 19, 2020, 12:23 PM, atnaujinta Sep 22, 2020, 8:45 PM

„Baltų kelias“ (International cultural route „Balts‘ Road“) – kultūros kelias, inicijuotas Šiaulių turizmo informacijos centro su kolegomis iš Lietuvos ir Latvijos. Jis yra 2145 km ilgio ir apima kuršių (apie 790 km), žiemgalių (apie 620 km), sėlių (apie 735 km) gyventas teritorijas Lietuvoje ir Latvijoje. 

Kelyje – beveik 150 stotelių, suteikiančių galimybę iš arčiau pažvelgti į šių genčių istoriją, kultūrą, tradicijas. 

Praėjusią savaitę projekto „Baltų kelias“ partneris Nacionalinė regionų plėtros agentūra gidams, muziejininkams, žurnalistams surengė pažintinę kelionę po senąsias žiemgalių žemes – daugiau kaip 200 km kelio, jungiančio Biržus, Pasvalį, Rozalimą, Raginėnus, Naisius, Šiaulius, Mūšos tyrelį, 10 lankomiausių ir mažiau lankomų objektų su girdėtomis ir negirdėtomis istorijomis, daugybe pojūčių ir potyrių, naujų skonių. Ją vedė istorikas, archeologas, senosios Lietuvos šventviečių specialistas Vykintas Vaitkevičius.

Pirmojoje straipsnio dalyje papasakojome kelionės per Žiemgalą pradžios įspūdžius, šiame – tolesni etapai.  

Ten, kur gyveno deivės

Baltų kelyje – vienas įspūdingiausių šiaurės vidurio Lietuvos piliakalnių – Raginėnų, vietos gyventojų vadinamas Raganų kalnu, Radviliškio rajono savivaldybės teritorijoje, prie Daukonių kaimo. Iš rytų piliakalnį juosia Daugyvenė, iš pietų ir vakarų – dauba, šiaurinėje pusėje yra griovys ir pylimas. Piliakalnis tebesaugo savo paslaptis ir yra apipintas legendomis.

Daugyvenės vidurupis, atkarpa tarp Šeduvos ir Rozalimo, pirmaisiais mūsų eros amžiais buvo tankiai apgyvendinta teritorija. Net ir upės vardą žmonės bandė sieti su žodžiais „daug gyventi“. Tiesa, yra ir kitas aiškinimas: upė buvusi žuvinga, daug gyvūnijos.

Raginėnų piliakalniu ir čia esančiais pilkapiais 1829 m. susidomėjo prancūzų keliautojas, archeologas, etnografas Fredericas Dubois de Montepereux, tuo metu apsistojęs Pakruojo dvare ir mokęs barono Roppo vaikus. Jis kasinėjo 4 pilkapius, rastą nesudegusią kaukolę pasiuntė Milano muziejui. Būtent F.Dubois de Montepereux dėka Raginėnų vardas tapo žinomas Europoje.

Tai neliko be atgarsio Rusijoje. 1909–1910 m. rusų archeologas Ivanas Abramovas tyrinėjo 33 pilkapius. Radiniai pateko į Ermitažą Sankt Peterburge.

1910 m. keturis pilkapius tyrinėjo mūsų tautos patriarchas Jonas Basanavičius. 

Kurį laiką net gyvavo sąvoka „Raginėnų kultūra“, bylojanti, kokia įdomi ir svarbi ši vieta.

Iš baltų kultūros pozicijų įdomi istorija, mitologija. Pasak V.Vaitkevičiaus, greičiausiai čia buvo šventkalnis, kur žmogus užmezga ryšį su dievybėmis, pavyzdžiui, vandens ar pusiau vandens, kurios gyveno ant kalno, bet turėdavo nueiti prie vandens pasimaudyti, pasiplauti, pasiskalbti. Vakarų Europos mitologijoje tai fėjos, slavų – undinės, baltų – laumės. Bet ne Raginėnuose – čia dievybės išlaikė senąjį pavadinimą – deivės.

Krikščionybėje yra tik dievas. Deivė ateina iš ikikrikščioniškųjų laikų, net žodyje išsisaugojęs neapsivertęs dvibalsis „ei“ (kaip ir prūsų kalboje Deivs).

„Deivės – tai būtybės, kurios gyvena kalne ne po vieną, o po kelias ir turi daug reikalų – joms ypač rūpi vaikinai, – šypsojosi V.Vaitkevičius. – Jos nuolat dirba – verpia, audžia, skalbia, balina, skalauja. Pasisuka kitas metų laikas – rūpinasi javais, miltais, pyragais.

Jos visur eina, skuba, dirba ir jų keliai nuolat susikerta su žmonių. Jos nepiktos, atvirkščiai, pasirengusios padėti: jei tik žmogus ko paprašo, dirba per naktį.

Žmonės ateidavo prie Raginėnų piliakalnio, atnešdavo puodynėlę maisto, šūkteldavo ir nueidavo. Deivės pasiimdavo. Galėdavo palinkėti ką nors gera ir jos likdavo labai patenkintos. 

Apie tai užrašyta daug sakmių, tarp jų – J.Basanavičiaus, ir jos įeina į mūsų aukso fondą.“

Taip buvo iki Pirmojo pasaulinio karo, kol Šeduvos klebonas Monkevičius sumanė pašventinti Raginėnų kaimo laukus ir piliakalnį. Žmonės, kurie turėjo ryšį su deivėmis, matė, kaip jos susikrovė savo daiktus ir išėjo iš piliakalnio. Perbrido per Daugyvenę ir pasuko Kleboniškių giraitės link verkdamos ir dejuodamos: „Aikme, sesutės, jau ir čionai, tame kalnyje, mumis nebėra vietos.“

Raginėnai – sena archeologinė vieta, bet ir XX amžių pasiekė piliakalnio deivės. 

Prie gyvybės versmės

Netoli Raginėnų piliakalnio yra dar viena lankytina vieta – Verdulių šaltinis. Jis nelabai žinomas, bet žmonių čia atvyksta: prausiasi, geria vandenį, nešasi jį namo.

Nuo seno tikima, kad šaltinių vandeniu reikia skalautis akis, be to, jis jaunina, žvalina, gražina, prausdamasis juo nenorėsi miego, merginos bus gražios, raudonskruostės, tad ir greičiau ištekės.

Pagal baltų tikėjimą šaltinis turi tekėti į rytus, arba prieš Saulę, tik tokių vanduo teikia sveikatą, grožį bei laimę ir, be mažiausios abejonės, yra švento, gyvybės kupino pasaulio dalis. Jame ryškiai spindi kasdien dangaus skliautu riedanti, kitaip tikima – kalnan kopianti, deivė Saulė.

Verdulių šaltinis kaip tik teka į rytus. Anksčiau čia stovėjo šv.Jono koplytstulpis. Žmonės prie jo nešė dovanas: drobės stuomenis (drobės stuomuo – tiek, kiek reikia marškiniams pasiūti; jie buvo skirti mirusiųjų vėlėms, dar negimusių žmonių sieloms aprengti), kiaušinius, sūrius, kitas gėrybes. Šios aukos būdavo surenkamos ir padalijamos: dalis dvarininkui, kurio žemėje trykšta verdenė, dalis – bažnyčiai, dalis – neturtingiems žmonėms.

Bet viena moteriškė sumanė aukas pasiimti sau. Geruoju jai tai nesibaigė – pradėjo mausti koją, ji visai sudžiūvo, tapo permatoma. Taip moteris kentė 20 metų – nepadėjo nė stebuklingas šaltinio vanduo. O juk šaltinis vasarą šaltas, žiemą – šiltas, jis niekada neužšąla, yra gyvybės vanduo. Išvadas ir šios istorijos tepasidaro kiekvienas pats. 

Baltų mitologijos pradžiamokslis Naisiuose

Pirmąją kelionės Baltų keliu per Žiemgalą dieną geriausia baigti Naisiuose, apsistoti čia esančiuose jaukiuose „Balto gandro“ svečių namuose. 

Naisiai ne be politikų, žiniasklaidos atstovų pastangų šiuo metu yra tapę tarsi pašaipos verta vieta. Ir be reikalo! Tai gražiai sutvarkyta gyvenvietė, turinti savo veidą. Kaip išties gyvena, jaučiasi vietos žmonės, ką jie mąsto ir kalba, per pusdienį, be abejo, nesužinosi, bet ne to čia ir vykome – mes ne antropologai, sociologai ar kokie šiuolaikinės gyvensenos tyrinėtojai, o žmonės, kuriems įdomus baltų paveldas.

O Naisiai, kaip žinome, turi baltų dievų skulptūrų muziejų, baltų žolynų muziejų, Saulės aikštę, Ugnies aikštę, Alkos kalną. Tai ne senoviniai autentiški objektai, o mūsų dienų kūriniai, bet pamatyti vis tiek įdomu.

Medinės baltų dievų skulptūros Naisiuose – įvairios meninės vertės: vieni medžio drožėjai, kaip, pavyzdžiui, Saulės kūrėjas, įdėjo daugiau pastangų, vaizduotės ir sukūrė išties metaforišką, menišką skulptūrą, kiti, ko gero, dirbo truputį atžagariomis rankomis, bet, perėjus per skulptūrų alėją, pasidomėjus senaisiais pavadinimais, surašytais ant akmenų Saulės aikštėje, galima išeiti bent jau elementarų baltų mitologijos kursą.

Bene vertingiausias viso komplekso objektas – Alkos kalnas, senojo lietuvių tikėjimo šventvietės – alkakalnio – atspindys. Taip, tik atspindys, bet kalnas supiltas ir įrengtas remiantis Lietuvos šventviečių specialisto V.Vaitkevičiaus žiniomis bei patarimais ir, anot jo paties, turėtų būti maksimaliai priartėjęs prie tikrojo alkakalnio.

Jo viršukalnėje įrengtas aukuras, į kurį žvelgia Praamžiaus, Perkūno ir Velino skulptūros. Nežinome, kaip tie dievai atrodė iš tikrųjų, nes jų atvaizdų neišliko – medinės skulptūros ilgainiui sunyko nepalikdamos pėdsakų. Tačiau remiantis analogija su kraštais, kuriuose šventvietės buvo įrengiamos ne iš medžio, o iš patvaresnės medžiagos – akmens, galima rekonstruoti vaizdą. Tai ir padaryta Naisiuose.

V.Vaitkevičius į Naisius kadaise atklydo ieškodamas dubenuotųjų akmenų. Pasikalbėjo su vietos šviesuoliais, kas čia galėtų būti įdomaus, bet nieko nepastebėjo. O grįžęs namo po kelių dienų gavo naisiškių atsiųstą dubenuotojo akmens nuotrauką – pasirodo, jis dar kažkurio grafo Zubovo laikais buvo įmūrytas į Naisių dvaro rūmų (specialistų manymu, tai buvo palivarko valdytojo namas, bet dabar pastatas vadinamas dvaro rūmais) pamatus ir niekas jo nepastebėjo. 

Tarpukariu, po dvarų parceliacijos, tame pastate buvo aklų senelių namai, dabar – Šiaulių rajono literatūros muziejus, dar sovietmečiu  įsteigtas Ramūno Karbauskio tėvo Česlovo Karbauskio pastangomis.

Ar tik ne tas dubenuotasis akmuo užtikrina Naisių gerovę – juk pagal senąjį tikėjimą dubenuotieji akmenys yra namų, kuriuose jie laikomi, laimės, skalsos, derliaus lėmėjai?

Mitologinių akmenų keliai nežinomi. V.Vaitkevičius prisiminė kitą istoriją – ne iš Naisių, bet iš Beinoraičių kaimo. Žmonės papasakojo, kad viena moteriškė turi įdomų akmenį, ir jis nuėjo jo pasižiūrėti. Šeimininkė parodė nelabai noriai – mat juo laikė prislėgusi raugintus kopūstus.

„Kai pamačiau tą akmenį, susiėmiau už galvos. Tai buvo unikalus, niekur kitur neišlikęs egzempliorius, mažiausiai 4 tūkstančių metų senumo. Jis buvo naudojamas akmeniniams kirvukams gludinti.

Paklausiau šeimininkės, ar nepadovanos Šiaulių „Aušros“ muziejui. Ji atsakė: „Padovanosiu, bet man reikia kito akmens“, – juokėsi archeologas, parūpinęs moteriškei tinkamesnį akmenį kopūstams prislėgti.

O Naisiuose dar verta užsukti į žemaitukų žirgyną. Čia veisiami tos pačios veislės žirgai, kokiais kadaise Vytautas nukako prie Juodosios jūros. Žemaitukai treniruojami, dalyvauja varžybose, laimi prizus, čia vyksta jojimo pamokos, edukacinės pratybos. Jei pasiseks, gal kam nors pavyks net užsėsti ant žirgo ir perrisnoti per maniežą. Bent jau mūsų grupėje buvo tokių, kurie tai išbandė pirmą kartą gyvenime.

„Valerijonas“ gydo ne vien valerijonu

Ne per toliausiai nuo Naisių esančiuose Šiauliuose yra nemažai su baltų senove susijusių paminklų, bet šį kartą pasirinkome kiek netikėtą objektą – vaistinę „Valerijonas“. Ji verta dėmesio jau vien dėl to, kad yra jei ne vienintelė Lietuvoje, tai bent jau viena iš nedaugelio, išlikusių savarankiškomis, nepatekusių į didžiųjų vaistinių tinklus. Įkurta 1870-aisiais, ji jau 150 metų dirba tose pačiose patalpose Šiaulių centre.

Čia ne tik gaminami ir parduodami vaistai, pavyzdžiui, rupūžės lašeliai nuo peršalimo, bet ir pagal vaistinės sielos Almyros Girdenienės receptus kuriama ekologiška kosmetika – „Razalijos“ kremai, balzamai, micelinis vanduo, veikia visuomeninis vaistininkystės muziejus, kuriame įrengtas senovinės vaistinės fragmentas, galima pamatyti retenybe tapusių vaistininko instrumentų, kelis dešimtmečius skaičiuojančių receptūrų.

O šalia esančioje sveiko maisto arbatinėje ruošiami veganiški patiekalai. Jų paragavę Baltų kelio ekskursijos dalyviai veganais gal ir netaps, bet vienu balsu pripažino: misdamas cibulyne, burokėlių, avinžirnių, avižiniais kotletais, paraugintais obuoliais ir daržovėmis, veganišku majonezu tikrai iš bado nenumirsi. Troškulį puikiai numalšina arbata iš medetkų, čiobrelių, ežiuolių, šalavijų ir pelyno.

Prie angos, vedančios vėles į požemį

Kelionė per Žiemgalą baigėsi išskirtinėje vietovėje, kurioje susiduria pasauliai, susipina gamta ir kultūra, kur visai kitas laiko pojūtis, – Mūšos tyrelyje Joniškio rajone, Žagarės regioniniame parke.

Šis Šiaurės Lietuvos gamtinis kompleksas susideda iš aukštapelkės, tarpinio tipo pelkės, žemapelkės, durpynų ir šlapių miškų. Pelkės pietinėje dalyje prasideda Mūšos ir Juodupio upės, rytinėje dalyje telkšo natūralus Miknaičių ežeras ir daug mažų ežerėlių. Čia, Mūšos tyrelio pelkių draustinyje, nutiestas Mūšos tyrelio pažintinis takas – ilgiausias Lietuvoje lentų takas per pelkę.

Bet ne tik gamta čia išskirtinė. Miknaičių ežeras labai įdomus ir baltų mitologijos požiūriu – čia galima kalbėti apie tai, kaip reikšdavosi, išnirdavo požemio dievai. 

Mitas byloja, kad Miknaičių ežeras turi valdovą, kuris galėtų būti panašus į Žilviną, bet taip nėra, jis turi kitą pavidalą. Tai – keistos formos, susidedanti iš kelių dalių lydeka, panaši į drakoną. Ji labai didelė, turinti arklio galvą, galingą uodegą, skleidžianti neartikuliuotus garsus.

Kartą žvejys, pavarde Niprikas, užmetė tinklą ir ištraukė tą lydeką – paslaptingo, nugrimzdusio pasaulio viešpatį. Pamatęs, kad nepajėgs išvilkti į krantą, pasikvietė draugus, ir jiems pavyko. 

Patekusi į sausumą, lydeka neteko galios, kurią turi vandenyje, ir Niprikas, parsinešęs namo, ją sukapojo, sudėjo į statinę. Tačiau naktį išgirdo nuo ežero šaukiant: „Čiuka, čiuka striukauodege! Čiuka, čiuka striukauodege!..“  Priartėjęs prie lango balsas sušuko: „Atiduok mano kiaulę!“

Žvejui iš baimės pakirto kojas, bet atiduoti žuvies nenorėjo. Kitą naktį išgirdo tą patį, bet vis dar dvejojo, o kai trečią naktį sulaukė įspėjimo: „Atiduok mano kiaulę. Jeigu neatiduosit, jums blogiau bus, bet aš daugiau nebeateisiu prašyt“, išsigandęs nuvežė statinę prie ežero ir suvertė gabalus vandenin. Patekusi į gimtąją stichiją, žuvis atsigavo ir, kaip pasakojo žmonės, „cypsėjimą išleido ir su uodega kaip dėjo per pakinklius tam Niprikui, kad tas suklupo“.  

Taigi yra valdovas, bet yra ir kiti, kurie saugo esamą tvarką, kad ji nebūtų pažeista. 

Pasak tyrinėtojų, tai išskirtinis, vienintelis Lietuvoje ir kaimyniniuose kraštuose mitinis pasakojimas, jis tebėra gyvas ir kiekviena karta su juo save sieja, jį savinasi. V.Vaitkevičius paskutinį kartą mitą įrašė mobiliuoju telefonu iš 90-metės moters, gyvenančios Panevėžio rajone.

„Mūšos tyrelis – mirusiųjų erdvė, senovės lietuvių paskandos, o ežeras – anga, kuri veda vėles į požemį. Vėlės galės sugrįžti į žemę kūdikių pavidalu. 

Įvairiausi pasakojimai apie aimanas, dejones, sklindančias iš ežero, padaro šią pelkę dar išskirtinesnę – čia vieta, kur riba tarp žemės ir požemio labai trapi, kur susiduri su nesvarumo, net amžinybės pojūčiu“, – potyriais dalijosi V.Vaitkevičius.

O mes galėtume pasididžiuoti: esame ne prastesni už škotus, turinčius savo Nesę Loch Neso ežere. Mūsų lydeka nė kiek ne menkesnė! Tik turbūt nereikėtų bandyti jos gaudyti. Juk žinome, kas laukia: „Čiuka, čiuka...“

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.