Baltų kelias: „Galinga ir turtinga Žiemgala – pažink žiemgalius!“ (1)

„Kas dar prieš kokius 40 metų galėjo pamanyti, kad Joniškio, Žagarės, Pasvalio gyventojas, paklaustas, kas esąs, atsakytų: „Žiemgalis.“ Sakydavo žemaitis, aukštaitis ar net skerslatvis.  Dabar atsirado žiemgališka savimonė, naujas savimonės regionas – Žiemgala.

Baltų kelyje – daug įvairių objektų.<br> M.Augulytės nuotr.
Baltų kelyje – daug įvairių objektų.<br> M.Augulytės nuotr.
Baltų kelyje – beveik 150 stotelių, suteikiančių galimybę iš arčiau pažvelgti į šių genčių istoriją, kultūrą, tradicijas. 
Baltų kelyje – beveik 150 stotelių, suteikiančių galimybę iš arčiau pažvelgti į šių genčių istoriją, kultūrą, tradicijas. 
Kirkilų apžvalgos bokštas Biržų regioninio parko teritorijoje – trijų dešimčių metrų aukščio.
Kirkilų apžvalgos bokštas Biržų regioninio parko teritorijoje – trijų dešimčių metrų aukščio.
Nuo Kirkilų apžvalgos bokšto atsiveria Kirkilų kraštovaizdžio draustinyje esančių karstinių įgriuvų reljefo vaizdas: 30 vandens pilnų smegduobių, vadinamų Kirkilų draustinio ežerėliais.<br> M.Augulytės nuotr.
Nuo Kirkilų apžvalgos bokšto atsiveria Kirkilų kraštovaizdžio draustinyje esančių karstinių įgriuvų reljefo vaizdas: 30 vandens pilnų smegduobių, vadinamų Kirkilų draustinio ežerėliais.<br> M.Augulytės nuotr.
Nuo Kirkilų apžvalgos bokšto atsiveria Kirkilų kraštovaizdžio draustinyje esančių karstinių įgriuvų reljefo vaizdas: 30 vandens pilnų smegduobių, vadinamų Kirkilų draustinio ežerėliais.<br> M.Augulytės nuotr.
Nuo Kirkilų apžvalgos bokšto atsiveria Kirkilų kraštovaizdžio draustinyje esančių karstinių įgriuvų reljefo vaizdas: 30 vandens pilnų smegduobių, vadinamų Kirkilų draustinio ežerėliais.<br> M.Augulytės nuotr.
Nuo Kirkilų apžvalgos bokšto atsiveria Kirkilų kraštovaizdžio draustinyje esančių karstinių įgriuvų reljefo vaizdas: 30 vandens pilnų smegduobių, vadinamų Kirkilų draustinio ežerėliais.
Nuo Kirkilų apžvalgos bokšto atsiveria Kirkilų kraštovaizdžio draustinyje esančių karstinių įgriuvų reljefo vaizdas: 30 vandens pilnų smegduobių, vadinamų Kirkilų draustinio ežerėliais.
„Eko basų kojų parke“ lankytojų laukia įvairūs išbandymai.
„Eko basų kojų parke“ lankytojų laukia įvairūs išbandymai.
„Eko basų kojų parke“ lankytojų laukia įvairūs išbandymai.<br> M.Augulytės nuotr.
„Eko basų kojų parke“ lankytojų laukia įvairūs išbandymai.<br> M.Augulytės nuotr.
„Eko basų kojų parke“ lankytojų laukia įvairūs išbandymai.<br> M.Augulytės nuotr.
„Eko basų kojų parke“ lankytojų laukia įvairūs išbandymai.<br> M.Augulytės nuotr.
„Eko basų kojų parke“ lankytojų laukia įvairūs išbandymai.
„Eko basų kojų parke“ lankytojų laukia įvairūs išbandymai.
Susipažinti su alaus istorija, pajusti įvairius skonius galima Rinkuškių alaus darykloje ir jos restorane „Alaus kelias“ Biržuose.<br> M.Augulytės nuotr.
Susipažinti su alaus istorija, pajusti įvairius skonius galima Rinkuškių alaus darykloje ir jos restorane „Alaus kelias“ Biržuose.<br> M.Augulytės nuotr.
Susipažinti su alaus istorija, pajusti įvairius skonius galima Rinkuškių alaus darykloje ir jos restorane „Alaus kelias“ Biržuose.<br> M.Augulytės nuotr.
Susipažinti su alaus istorija, pajusti įvairius skonius galima Rinkuškių alaus darykloje ir jos restorane „Alaus kelias“ Biržuose.<br> M.Augulytės nuotr.
 Dubenuotųjų akmenų kolekciją savo iniciatyva surinko buvęs Pasvalio rajono vykdomojo komiteto pirmininkas A.Stapulionis.<br> M.Augulytės nuotr.
 Dubenuotųjų akmenų kolekciją savo iniciatyva surinko buvęs Pasvalio rajono vykdomojo komiteto pirmininkas A.Stapulionis.<br> M.Augulytės nuotr.
 Dubenuotųjų akmenų kolekciją savo iniciatyva surinko buvęs Pasvalio rajono vykdomojo komiteto pirmininkas A.Stapulionis.<br> M.Augulytės nuotr.
 Dubenuotųjų akmenų kolekciją savo iniciatyva surinko buvęs Pasvalio rajono vykdomojo komiteto pirmininkas A.Stapulionis.<br> M.Augulytės nuotr.
Su Baltų kelio ekskursijos dalyviais susitiko dubenuotųjų akmenų muziejaus įkūrėjo našlė, buvusi pedagogė Valerija Stapulionienė.
Su Baltų kelio ekskursijos dalyviais susitiko dubenuotųjų akmenų muziejaus įkūrėjo našlė, buvusi pedagogė Valerija Stapulionienė.
Zigmantiškių akmuo tarsi sudėtas iš atskirų dalių, giliai įsmigęs į žemę.
Zigmantiškių akmuo tarsi sudėtas iš atskirų dalių, giliai įsmigęs į žemę.
Zigmantiškių akmuo tarsi sudėtas iš atskirų dalių, giliai įsmigęs į žemę.<br> M.Augulytės nuotr.
Zigmantiškių akmuo tarsi sudėtas iš atskirų dalių, giliai įsmigęs į žemę.<br> M.Augulytės nuotr.
Prie Zigmantiškių akmens nuskambėjo daina „Laime, Laimele“.
Prie Zigmantiškių akmens nuskambėjo daina „Laime, Laimele“.
Prie Zigmantiškių akmenio su Marijos pėda veda ir „Camino Lituano“.
Prie Zigmantiškių akmenio su Marijos pėda veda ir „Camino Lituano“.
Daugiau nuotraukų (19)

Lrytas.lt

Sep 18, 2020, 1:30 PM, atnaujinta Sep 29, 2020, 12:21 AM

Prie to daug prisidėjo Žiemgalos krašto istorijos tyrinėtojas, pedagogas, kraštotyrininkas Juozas Šliavas ir jo mokiniai.  Sėliai, kuršiai ar jotvingiai gali tik pavydėti.

Savimonės svarba pasaulyje kuo toliau, tuo labiau didėja:  nebeklausiama tautybės, religijos, o klausiama, kuo save laikai“, – kalbėjo archeologas Vykintas Vaitkevičius, vesdamas ekskursiją Baltų keliu po žiemgalių gyventas teritorijas. 

Kviečia pažinti, patirti, pajusti ir išgyventi

„Baltų kelias“ (International cultural route „Balts‘ Road“) – dar vienas kultūros kelias Lietuvoje šalia „Camino Lituano“, „Čiurlionio kelio“, inicijuotas Šiaulių turizmo informacijos centro su kolegomis iš Lietuvos ir Latvijos. Jis yra 2145 km ilgio ir apima kuršių (apie 790 km), žiemgalių (apie 620 km), sėlių (apie 735 km) gyventas teritorijas Lietuvoje ir Latvijoje. 

Kelyje – beveik 150 stotelių, suteikiančių galimybę iš arčiau pažvelgti į šių genčių istoriją, kultūrą, tradicijas. 

Jis veda per gamtos ir kultūros objektus, paminklus, baltų kulto vietas: šaltinius, medžius, miškus, ežerus, apie kurių prasmę byloja išlikę padavimai, sakmės ir kitas kultūros paveldas.

Einantiems ar važiuojantiems Baltų keliu siūloma dalyvauti amatininkų edukacinėse pratybose, paragauti kulinarinio paveldo, pavyzdžiui, rūkytų žuvų Paviluoste (Latvija), tradicinių Kurzemės gyventojų patiekalų Spėlmanų smuklėje Alsungoje (Latvija), kepto alaus Ramūno Čižo alaus darykloje Dusetose.

Kelio iniciatoriai yra parengę Baltų kelio žemėlapį, išleidę brošiūrą, kurioje aprašytos lankytinos vietos ir pateikti aštuoni teminiai maršrutai: „Kuršių kovotojai. Pajuskite kuršių jėgą!“, „Kuršių kulto vietos. Pajuskite kuršių šventumą!“, „Galinga ir turtinga Žiemgala – pažink žiemgalius!“, „Kelionė po senųjų sėlių žemę“, „Laimės, meilės ir išminties kelias“, „Tautos atminties beieškant“, „Didysis Lietuvos istorijos pasakojimas“, „Šventosios ugnies kelias“.

Ateityje atskleisti baltų kultūrą ketinama per virtualią realybę ir interaktyvius centrus, pristatyti baltų kultūros puoselėtojus ir tradicijų sergėtojus – žodžiu, sukurti novatorišką ir įtraukiantį turistinį kultūros  kelią. 

Praėjusią savaitę projekto „Baltų kelias“ partneris Nacionalinė regionų plėtros agentūra gidams, muziejininkams, žurnalistams surengė pažintinę kelionę po senąsias žiemgalių žemes – daugiau kaip 200 km kelio, jungiančio Biržus, Pasvalį, Rozalimą, Raginėnus, Naisius, Šiaulius, Mūšos tyrelį, 10 lankomiausių ir mažiau lankomų objektų su girdėtomis ir negirdėtomis istorijomis, daugybe pojūčių ir potyrių, naujų skonių.  

Šis dviejų dienų maršrutas, kaip ir kitos Baltų kelio atkarpos, galėtų sudominti kultūrinio turizmo mėgėjus, norinčius turiningai praleisti savaitgalį.

Smegduobės – anga į požemio pasaulį

Turbūt niekas neprieštaraus, kad iš 100 piliakalnių bus gyvas tas, kurį pristatys įdomiai pasakojantis gidas. Istorikas, archeologas, senosios Lietuvos šventviečių specialistas V.Vaitkevičius su savo žiniomis ir neišsenkamais pasakojimais – tikras lobis keliautojams.

Jo vedami, kelionę pradėjome nuo lietuviams žinomo ir daugelio jau aplankyto Kirkilų apžvalgos bokšto Biržų regioninio parko teritorijoje. 

Saulėtą rudens dieną nuo trijų dešimčių metrų aukščio kanojos ar grimztančios valties formos bokšto atsivėrė platus vienų pagrindinių Biržų regioninio parko vertybių – Kirkilų kraštovaizdžio draustinyje esančių karstinių įgriuvų reljefo – vaizdas: 30 vandens pilnų smegduobių, vadinamų Kirkilų draustinio ežerėliais, kurių skersmuo – apie 35 m ir daugiau. Kartais, esant tam tikroms sąlygoms, vasarą jie nusidažo įvairiomis spalvomis.

Karstinis kraštovaizdis su daugybe įgriuvų-smegduobių, atsiradusių vandeniui išplovus žemėje slūgsančius gipso klodus, – Šiaurės Lietuvos regiono savitumas, bet smegduobių gali atsirasti bet kur.

„Šiuolaikinio žmogaus bėda, kad jis nesugeba numatyti, kur pavojinga statyti namus, nes jie gali prasmegti, kur kasti šulinius. Senovėje šiose apylinkėse buvo mažai gyventojų, nes to meto žmonės nujautė, kur gyventi, kur negyventi. 

Kita vertus, seniausias radinys Lietuvoje – raginis kirvis iš Biržų rajono. Dar 10 500 metų iki mūsų eros čia gyveno žmonės ir sugebėjo rasti saugią vietą. O kodėl mes nesugebame?“ – retoriškai klausė V.Vaitkevičius.

Senovės žmonės buvo daug arčiau gamtos, požemio, žemės ir dangaus. Kirkilų draustinio ežerėliai – gera vieta kalbėti apie baltų pasaulėvaizdį. Mūsų protėviai turėjo tridalę pasaulio sandarą – dalijo jį į požemį, žemę ir dangų. Požemis buvo ne mažiau svarbus negu žemė ir dangus:  ten iškeliaudavo artimieji.

„Riba tarp žemės ir požemio buvo ne simbolinė, o aiškiai suvokiama – tai velėna, kurioje kaupiasi žmonių pėdsakai, kuri skiria požemį nuo žemės. Smegduobės – tam tikri šuliniai, liukai, angos, leidžiančios susijungti pasauliams. Tik susijungiantys pasauliai, jų apykaita leidžia pajusti pasaulio pilnatvę“, – baltų pasaulėvaizdžio subtilybes aiškino V.Vaitkevičius.

Labiausiai vertintos apskritimo, lęšio formos, taisyklingos smegduobės, vadinamos akimi – tokiu šuliniu galima pasiekti požeminį pasaulį.

Šalia esantys du apskriti ežerėliai, ypač jei juose skirtingos spalvos vanduo, vadinami Laumakiais. Tokius galima išvysti pušyne Ignalinos rajone, prie Dringių ežero vakarinio kranto. Panevėžio rajone esantys analogiški ežerėliai vadinami Velniakiais (prie to paties pavadinimo kaimo).  

Taigi keliautojams, aplankantiems Kirkilų apžvalgos bokštą, ko gero, vertėtų ne tik pasigrožėti aplinkiniu reginiu, bet ir, žvalgantis iš viršaus, paieškoti taisyklingų smegduobių, prisiminti, ką jos reiškė mūsų protėviams, pafantazuoti, kur jos gali nuvesti. 

Beje, mūsų protėviai buvo įsitikinę, kad visi ežerai sujungti požeminiais tuneliais. Ir pati gamta patvirtindavo tokį spėjimą – pavyzdžiui, sugautą, kaip nors pažymėtą ir paleistą atgal į vandenį lydeką po kiek laiko būdavo galima ištraukti jau kitame ežere. 

Basomis per aštrius akmenis

Pakeisti temą ir atsiduoti pramogai bei sveikatinimo procedūroms galima Biržų rajono Drąseikių kaime įrengtame „Eko basų kojų parke“. Šis objektas tiesioginio ryšio su baltų istorija, mitologija ar religija neturi, bet juk jį savo iniciatyva, savo rankomis ir iš savo lėšų įkūrė tikri baltai – vietos gyventojai Vaidremas Tuinas ir Sigitas Aukštikalnis.  Tad jis visiškai darniai įsikomponuoja į Baltų kelią. 

Tai 1300 metrų įvairių dangų per mišką vingiuojantis takas, kuriuo reikia eiti basomis kojomis. Pradėjus eiti akmenuotu taku už vingio laukia smėlis. Vėliau tenka eiti per pjuvenas, įvairaus dydžio ir formos akmenis, lentas. Taip pat maloniai nuteikia ėjimas per nendres, vyteles, kankorėžius. 

Galima šokinėti nuo kelmelio ant kelmelio, pereiti ir paprasčiausiu juodžemiu. Tenka pereiti ir melioracijos griovį, vėliau pakilti mediniu tilteliu į viršų ir staigiai nusileisti. Smagu po aštrių akmenukų pereiti paprasčiausiu smėliu ar netgi žvyru. Pailsus tako viduryje galima prisėsti ant suoliuko, atsipūsti.

Vaikščiojant basomis skirtingais paviršiais bei dirginant padus, masažuojamos kojos. Pėdose  veikiamos nervų sistemos zonos, iš jų pasklidę impulsai pasiekia reikiamą organą bei aktyvizuoja visą žmogaus organizmo imuninę sistemą.

Greičiausiai šis takas – tai vokiečių dvasininko ir natūropatinės medicinos pradininko Sebastiano Kneippo refleksoterapinio sveikatingumo tako variantas, bet patys autoriai to nežino. Tiesiog V.Tuino svainis išbandė tokį taką Austrijoje ir, sėdėdamas pirtyje su žmonos broliu, apie jį papasakojo. Vaidremui kilo mintis taką įrengti Lietuvoje. Pasitarė su vaikystės draugu Sigitu, turinčiu gabalėlį pelkėto miško prie Drąseikių kaimo, ir bendromis jėgomis padarė.

Dabar tokių takų įrengta ir kitose Lietuvos vietose, bet biržiečiai buvo pirmieji. Šiemet tako sezonas baigiasi, šeimininkų laukia daug darbų: keisti smėlį, supuvusias medines dalis, sušluoti išspardytus akmenukus. O pavasarį vėl lauks lankytojų, ir mes, ekskursijos Baltų keliu dalyviai, galime užtikrinti: puikios emocijos ir gera savijauta „Eko basų kojų parke“ – garantuoti! 

Kokia Šiaurės Lietuva be alaus?!

Baltų paveldas – ne tik aukštosios materijos, bet ir visai žemiški dalykai. Patinka tai kam nors ar nelabai, bet ir alus!

Susipažinti su jo istorija, pajusti įvairius skonius galima Rinkuškių alaus darykloje ir jos restorane „Alaus kelias“ Biržuose.

Tačiau ne tik alus garsina Rinkuškius. Prieš ketverius metus staiga prasidėjęs atlydys pačiame alaus daryklos kieme atvėrė smegduobę – per akimirksnį žemė sugarmėjo į 3,5 metro gylį. Prie smegduobių pratę biržiečiai pripažino: geriau, kad daryklos teritorijoje smegduobių nebūtų, bet situaciją įvertino su humoru. „Kaip tik svarstėme, kas bus uždraudus alkoholio reklamą. Pajuokavome, kad „Alaus kelio“ restoraną pakeis smegduobių kelio restoranas. Štai ir prisijuokavome“, – tuomet kalbėjo vienas daryklos bendrasavininkių Sigitas Kalkys. 

Bet smegduobė kieme, o „Alaus kelias“ toliau gyvena savo gyvenimą. Čia rengiamos ekskursijos, aplankoma restorane įkurta autentiška Žaldoko klėtelė bei įmonės muziejus ir, žinoma, vyksta degustacijos, atskleidžiančios visą alaus skonių įvairovę: lageris, elis, porteris,  šviesusis ir tamsusis... Baltų kelio ekskursijos dalyviai degustavo bent 9 rūšių alų, derinamą su gausiu valgių meniu.

Intuityviai jaučia akmenų galią

Biržai – svarbi ir garbinga vieta, bet dar ne tikroji Žiemgala: čia riba tarp sėlių ir žiemgalių. O štai Pasvalys – jau tikroji Žiemgala. Tai turtingas, derlingų žemių kraštas. Prisiliesti prie istorijos čia galima atvirame dubenuotųjų akmenų muziejuje, kuriame surinkta per 60 šventųjų akmenų iš XV–XVI amžių. 

Kaip teigia Baltų kelio iniciatoriai, šiose vietovėse baltų religija išsilaikė ilgiausiai. Akmenys su taisyklingos formos dubenimis buvo laikomi namuose, prie jų buvo meldžiamasi baltų dievams ir deivėms.

Dubenuotųjų akmenų kolekciją savo iniciatyva surinko buvęs Pasvalio rajono vykdomojo komiteto pirmininkas Antanas Stapulionis.

„Nežinau kito sovietinių laikų veikėjo, kuris būtų taip pametęs galvą dėl mūsų kultūros paveldo, negailėjęs laiko, lėšų, alkoholio (reikėjo ir to!) dubenuotiesiems akmenims gelbėti. Jį paskatino mokytojas J.Šliavas. Skaičiau jų 1974–1976 metų laiškus – jie kupini susirūpinimo dėl to, kas vyksta.

A.Stapulionis panaudojo savo įtaką, pažintis su melioratoriais, kitais žmonėmis ir į tuščią žemės trikampį šalia savo namų gabeno dubenuotuosius akmenis. Vėliau, jau nepriklausomos Lietuvos laikais, tas plotas perėjo į A.Stapulionio rankas, akmenų rinkinį jis užrašė Pasvaliui. Dabar čia Pasvalio muziejaus lauko ekspozicija.  

A.Stapulionis akmenų nepradėjo pardavinėti, dovanoti. Visi akmenys sunumeruoti, galima žinoti, iš kur jie, kokia jų istorija. Už kiekvieno akmens – konkreti sodyba, žmogus, giminė. Kiekvienas kam nors priklausė: Bernardo Brazdžionio, Jono Meko, Balio Sruogos giminėms. Dubenuotieji akmenys – tų namų, tos giminės laimės, skalsos, derliaus lėmėjai.

Giminėje iš kartos į kartą buvo perduodami akmenys, ir iš tokių namų išeidavo žmonės, turtinantys mūsų kultūrą“, – pasakojo V.Vaitkevičius.

Anot jo, intuityviai jaučiama tų akmenų galia, asmeninis ryšys – žmonės už jokius pinigus nenori jų parduoti, ypač jei jie paveldėti iš tėvų. 

„Štai konkreti istorija, – pasidalijo informacija V.Vaitkevičius. – VU profesorius istorikas, žinodamas, kad jo žmonos giminaičio, tikro pusbrolio, sodyboje Pakruojo rajone yra dubenuotasis akmuo, ir manydamas, kad pusbrolis kada nors susvyruos ir tą akmenį parduos, atvažiavo su priekaba ir akmenį išvežė į Kauną, Romainius. 

Ir kas nutiko? Skambina pusbrolis savo pusseserei, profesoriaus žmonai, ir sako: „Žinai, nebegaliu gyventi. Nuolat sapnuoju mūsų mirusį senelį, kuris sako: „Kodėl atidavei tą akmenį? Grąžink akmenį!“ Vežkit atgal, aš negaliu gyventi.“ 

Jie nuleido juokais: „Nebegalime grąžinti, mums brangiai kainuos“, bet jaučiate, kas vyksta: tas akmuo tarsi nereikalingas, kažkur darželyje guli, kažkas kaip laiptą naudoja, vanduo kaupiasi, šuniukas palaka, bet kai tik jį patrauki, tuoj pat jo prireikia. Ir prireikia ne bet kam, o mūsų mirusiesiems, protėviams, tiems, kurie dar juste juto, kad jis svarbus ir reikalingas.

Kitas pavyzdys, visiškai neįtikėtinas: vėl Pakruojo rajonas, toks akmuo įmūrytas į didelio ūkinio pastato pamatą, bet ne iš gerosios, o iš nugarinės pusės. Mes, ekspedicijos dalyviai, žinojome, kad ten yra toks akmuo, ir paskutinėmis ekspedicijos dienomis penki vyrai pasibeldėme į sodybą.

Mūsų klausia, ko čia blaškomės, ko reikia. Atsakėme, jog žinome, kad yra akmuo. Šeimininkė sukluso: „Koks akmuo? Iš kur žinote? Kam jo reikia?“ 

Pagaliau ji ryžosi parodyti akmenį ir prasitarė: „Tai yra mano laimės šaltinis.“ 

Išdrįsau paklausti: „Kas čia per laimės šaltinis – akmuo, įmūrytas į ūkinio pastato pamatus? Ką jis daro?“ Ir ji atvirai pasipasakojo: kai jai arba jos vaikams būna labai sunku, niekam nesakiusi eina prie akmens, įbeda pirštus į dubenį ir meldžia pasisekimo, laimės.

Jos vyras klausėsi išsižiojęs – pirmą kartą tai išgirdo. Viskas baigėsi bendra Violetos ir jos vyro Alberto nuotrauka prie akmens ir labai gražiu švytėjimu.

Tai išties neįtikėtina: jeigu ryšys su akmeniu saugomas, akmuo padės. Kai gyveni tokioje visuomenėje, kuri jeigu ir tiki stebuklais, tai kitokiais, nuostabu, kaip atgimsta mūsų šventvietės arba senieji akmenys: jie parodo, kad tebėra tokie pat galingi, gali suteikti to, ko trūksta.“

Kokia buvo tikroji dubenuotųjų akmenų paskirtis, pasak V.Vaitkevičiaus, bendro sutarimo nėra. Vieno garsiausių lietuvių kilmės mokslininkų, naujos teorijos – semiotikos – kūrėjų, mitologijos tyrinėtojų Alberto Juliaus Greimo manymu, tai – laumės akmenys. Jie buvo laikomi truputį įkasti į žemę, apdengti šiaudais ir buvo atidengiami tik svarbiais žmogaus gyvenimo momentais. Paprotys nutrūko apie XVI a. pradžią.

Yra užuominų, kad dubenyse galėjo būti saugoma šventa žemė, o toje šventoje žemėje gyventi žalčiai, kurie buvo laikomi namuose. Mums šiandien tai labai sunkiai suvokiamas dalykas, nes nei žalčių, nei akmenų, nei šventos žemės namuose nėra. Tačiau yra užuominų, kad akmenys gulėjo pastatų erdvėje, buvo net pridengiami.

Kadangi akmenys palyginti nedideli ir buvo kilnojami iš vietos į vietą, neturime nė vieno akmens pirminėje vietoje. Per visą Lietuvą yra daugiau kaip 700 akmenų, bet jų vietos pasikeitusios – tai labai apsunkina pažinimą. 

Susilieja baltiškasis tikėjimas su  krikščioniškuoju

Kitas – Zigmantiškių – mitologinis akmuo, tik ne dubenuotasis, o su Marijos pėda, yra gražiai sutvarkytame Rozalimo miško parke. Paėjėjus apie porą kilometrų pažintiniu Rozalimo miško taku, pasiekiama jo vieta.

Iš pirmo žvilgsnio akmuo nėra įspūdingas – tai ne koks Puntukas, pūpsantis žemės paviršiuje: galiūnas prasmegęs žemėje, matyti tik jo viršus. Bet daugybę metų prie jo eidavo tikinčiųjų procesijos.

„Nežinau kitos vietos Šiaurės Lietuvoje, kur būtų taip sureikšmintas iš protėvių paveldėtas akmuo, kur taip susilieja baltiškasis tikėjimas su naujuoju, krikščioniškuoju“, – sakė V.Vaitkevičius. 

Pirmosios žinios apie akmenį mus pasiekia iš XVIII a., kai kūrėsi Rozalimo dvaras. Sklido žinia, kad žmonės garbina akmenį, kaip būdavo garbinama senovėje.  Prasideda kova, kas gaus tą akmenį – krikščionys ar senojo tikėjimo išpažinėjai, kam atiteks aukos, pinigai. 

V.Vaitkevičius ilgai nesuprato, ką tai reiškia – akmuo su Marijos pėda. Ant akmens nė vienas įdubimas nepanašus į pėdą. Vėliau tyrinėjant paaiškėjo, kad krikščionys, nebesitikėdami perimti akmens, išsigremžė pėdą. Sakoma, kad pėda yra arba Rozalimo Švč.Mergelės Marijos bažnyčios arba netoliese esančių kapinių koplytėlės pamatuose. Akmuo praranda šventumą – pėda periimama kaip sėkla naujai šventovei.

Akmuo išties tarsi suskaidytas, išartas grioveliais, tarsi norėta jį padalyti ir išsivežti po gabalą. 

Apolonija Veidaitė, vietos gyventoja, kurios tėvui ir seneliui priklausė akmuo, prisiminė, kad prieškariu čia dar būdavo nešamos aukos – drobės stuomenys, monetos, vilnos kuodeliai. Pasakojama, kad sovietmečiu abiturientai čia eidavo melstis prieš egzaminus. Akmuo lyg ir apskaldomas, bet nenunyksta, tik auga, plečiasi jo erdvė. 

Zigmantiškių akmuo su Marijos pėda – ne tik Baltų kelio, bet ir „Camino Lituano“ objektas – kelias jo link pažymėtas šv.Jokūbo kriauklėmis ir geltonos spalvos rodyklėmis, rodančiomis kryptį į Santjago de Kompostelos miestą, šv.Jokūbo amžinojo poilsio vietą.
 

Tolesni įspūdžiai – kitoje publikacijoje.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.