„Lietuvos žydai – pasaulio žydų kertinis akmuo“ – šiuos Amerikos žydų teologijos seminarijos istoriko, profesoriaus Davido Fishmano žodžius galima būtų laikyti pagrindiniu kongreso leitmotyvu ir, žinoma, pagarba visiems iškiliems žydams, kilusiems iš Lietuvos – litvakams.
Šviesios atminties Izraelio prezidentas, Nobelio Taikos premijos laureatas Shimonas Peresas, klausiams, ką ją reiškia būti litvaku, visada atsakydavo, kad tai, pirmiausia – kokybės ženklas visose gyvenimo srityse.
Penktasis Pasaulio Litvakų kongresas turėjo įvykti prieš dvejus metus, kai buvo minimos Elijahu Ben Salomono Zalmano, labiau žinomo, kaip Vilniaus Gaono – žymaus judaizmo rabino, kabalisto, Talmudo ir Toros tyrnėtojo 300-osios gimimo metinės.
Deja, tada iškilmes ir kongresą surengti sutrukdė visą pasaulį krėtusi COVID-19 ligos pandemija.
Šiais metais kai kuriuos kviestus svečius išgąsdino Ukrainoje prasidėjęs karas, tačiau kongresas vis tiek įvyko.
„Tokiam iškiliam žmogui, koks buvo Vilniaus Gaonas dveji metai nėra jau toks didelis laiko tarpas. Todėl labai džiugu, kad mes, litvakai, iš viso pasaulio galėjome vėl susirinkti. Laikas bėga, daugelis istorijos įvykių vertinami jau kitoje šviesoje. Ta mirtį sėjusi pandemija ir baisus karas Ukrainoje padeda kitaip vertinti ir žydų praeitį. Gal todėl kongrese buvo išgirsti pakankamai drąsūs Lietuvos istorikų, visuomenės veikėjų pranešimai, kokių, greičiausiai nebūtumėm išgirdę prieš penkerius ar dešimt metų – apie Holokaustą ir jo vertinimą, istorijos įvykius, atjautą. Vadinasi, einame pirmyn. Tikiu, kad Lietuvos visuomenė ir ateityje nesmerks lietuvių ar užsienio piliečių, kurie drąsiai kalba apie ir litvakų, ir kitų šalių žydų istoriją bei tragediją“, – bendraudama su lrytas.lt, kalbėjo Lietuvos žydų bendruomenės vadovė Faina Kukliansky.
Vieni didžiausių litvakų istorijos klodų buvo atrasti ir atidengti Vilniuje, tarp Vokiečių ir Didžiosios gatvių buvusios Didžiosios Sinagogos vietoje, kur jau penkerius metus vyko archeologiniai kasinėjimais. Juos kasmet finansuodavo Geros valios fondas. Tikimasi, kad šie kasinėjimai, kuriuos vykdo ir Lietuvos, ir Izraelio archeologai, vyks ir šiemet.
„Puikiai žinomos Dididžiosios Sinagogos ribos. Kasmet randama vis daugiau unikalių radinių. Praėjusiais metais rastas Sinagogos langų stiklo gabaliukas , lyg dalis Marko Šagalo paveiklų, man asmeniškai – labai brangus. Labai jautru ir tai, kad buvo rasta medinė rodyklė, kuria kažkieno ranka vedžiojo po Toros puslapius“, – kalbėjo F. Kukliansky apie vieną svarbiausių Lietuvos Sinagogų, kurioje melsdavosi ir Vilniaus Gaonas.
Paklaustas, ar tai, kas buvo rasta Didžiosios Sinagogos vietoje kasinėjimų metų, galėtų pasitarnauti kokiam nors memorialui ar kultūros centrui atsirasti, mįslingai atsakė, kad atsakymo į šį klausimą reikėtų dar kelias dienas palaukti.
Ką pačiai F. Kukliansky, gimusiai ir užaugusiai Lietuvoje, reiškia būti litvake?
„Mano tėtis sakydavo, kad jo anūkai yra gimę Lietuvoje, todėl – su kokybės ženklu ir skirti eksportui. Ir aš pati tuo didžiuojuosi“, – šyptelėjo Lietuvos žydų bendruomenės vadovė.
Pasak F. Kukliansky, litvakai – Lietuvos žemės žydai: „Mes čia geriam vandenį, gaminam maistą iš to, ką užaugina ši žemė. Esame šios šalies gyventojai. O litvakų išskirtinumas – bet kokioje srityje ir daugelyje dalykų – akivaizdus: mūsų kalba pati gražiausia ir niekas net Izraelyje taip gražiai hebrajiškai nekalba, kaip buvo mokama Šiaulių žydų gimnazijoje, kurią baigė mano mama. Esame patys protingiausi ir dididžiausi intelektualai žydų pasaulyje. Be to, kiek garsių politikų ir visuomenės veikėjų Izareliui padovanojo Lietuva ir litvakai! Visada sakau, kad Izraelio prezidento postas priklauso mums, litvakams. Vien ko vertas prezidentas litvakas Shimonas Peresas! Keturis kartus Izraelio premjeru buvusio Benjamino Netanyahu protėviai – irgi iš Lietuvos. O mano dėdė Dovas Shilanskis, gimęs Šiauliuose, 1988–1992 m. buvo Izraelio Kneseto pirmininkas. Sąrašą galima būtų tęsti ir tęsti“.
Prisimindama savo šeimą, kurioje visi – litvakai, F. Kukliansky, atviraudama papasakojo šmaikščią istoriją, kodėl jos mamos šeima, kilusi iš Šiaulių, jos tėvo, gimusio Veisėjuose, nelaikė tikru žydu: „Jis nekalbėjo taip taisyklingai hebrajiškai, kaip mokėjo mama. Negana to, šeima buvo suskilusi ir dėl bulvinių blynų. Pirmasis triukšmauti pradėjo mano šviesios atminties vyras Alfonsas Pilitauskas, nes jis, kaip žemaitis, bulvinius blynus buvo pratęs valgyti sūrius su grietine. Mano mama Šiauliuose valgydavo tokius blynus su grietine ir cukrumi. Dar kitaip mėgo valgyti tėvas – Veisėjuose žydai ant bulvinių blynų visada užsidėdavo mėlynių uogienės. Dėl šių visų nesutarimų prie stalo kategoriškai atsisakiau gaminti bulvinius blynus“.
Manoma, kad šiuo metu Lietuvoje gyvena apie penkis tūkstančius litvakų. Tik F. Kukliansky apgailestavo, kad negalima pasakyti, ar šie skaičiai – tikslūs, nes Lietuvos žydų bendruomenė nerenka mokesčių iš visų savo narių.
