Rusiški keiksmai, sprogimas ir žvėriškas žiaurimas: paskutinė Medininkų pasienio posto didvyrių pamaina (2)

Medininkų pasienio postas atidarytas 1991 m. sausio 21-ąją, praėjus vos kelioms savaitėms po kruvinųjų sausio įvykių, omonininkų buvo puldinėjamas gana reguliariai. Nelauktų svečių čia būta sausio, kovo, balandžio, gegužės mėnesiais. Tokių vizitų metu postai padeginėjami, sprogdinami, darbuotojai mušami, daužomas ir grobiamas inventorius. Tik atidarytuose pasienio postuose iš pradžių nebūdavo jokių ryšio priemonių, telefonų, tad muitininkai dirbo itin pavojingomis sąlygomis ir tik šviesiu paros metu. Skaičiuodavo pravažiuojantį transportą, imdavo važtaraščių kopijas, o kai sutemdavo – visi privalėdavo eiti į vagonėlį, užsirakinti ir laukti aušros. Toks buvo įsakymas.

1991 m. liepos 29 d., Maskvoje Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis ir Rusijos Federacijos prezidentas Borisas Jelcinas pasirašo sutartį, kuria Rusijos Federacija pripažįsta Lietuvos nepriklausomybę. Sutarties preambulėje pasmerkiama 1940 m. Sovietų Sąjungos įvykdyta Lietuvos aneksija, o abi šalys viena kitą pripažįsta kaip suverenias nepriklausomas valstybes. Tai reikšmingas taikios Lietuvos politikos laimėjimas, principinės reikšmės dviem šalims. Pasak Vytauto Landsbergio, ši sutartis peržengia dvišalės sutarties ribas. Svarbi aplinkybė – pasirašant sutartį į Maskvą atvyksta Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidentas George'as Bushas. Tikimasi atokvėpio.

1991 m. liepos 31 d. laikrodis ant Medininkų pasienio kontrolės poste budėjusio kelių policijos pareigūno Algirdo Kazlausko rankos sustojo 3 val. 40 min. Tai turėjo būti paskutinė jo pamaina prieš išeinant į pensiją.

* * *

1991 m. liepos 30-oji. Rytas. Į pamainą Medininkų pasienio kontrolės poste dirbti važiuoja muitinės inspektoriai: 35-erių Stanislovas Orlavičius ir 33-ejų Antanas Musteikis, 29-erių Tomas Šernas, 21-erių Ričardas Rabavičius ir vienintelė moteris – Irena Maurušaitienė. Vyksta Orlavičiaus automobiliu. Tomas su Stanislovu sėdi priekyje, o Irena, Antanas ir Ričardas – gale. Visi gerai nusiteikę, juokauja, per dantį traukia Tomą, mat vos po poros dienų – rugpjūčio 1-ąją – Molėtų krašte laukia jo ir mylimosios Rasos Žilytės vestuvės. Bendradarbiai jau parūpinę jauniesiems dovaną – žalvarinę vazą, ant jos išgraviruoti visi pamainos darbuotojų vardai, kad niekada nepasimirštų. Diena karšta – 27 laipsniai, ramu, nė vėjelio.

Oras gražus, vasariškas, Irena su Stanislovu dirba lauke – tikrina pravažiuojančius lengvuosius automobilius. Kai jų srautai sumažėja, eina drauge pavalgyti. Irena įsidėjusi vaflių-širdučių ir mėlynių uogienės. Vyrai juokaudami skundžiasi, kad uogienės per mažai, tad Irena pažada per laisvas dienas eiti į mišką ir į kitą pamainą uogienės atsinešti daugiau. „Tik lietuviško sūrio dar paimk“, – paprašo Stanislovas. Saulė vis dar kaitina, apylinkėse žemė dega, artimiausia meteorologijos stotis dirvos paviršiuje fiksuoja 47 laipsnius karščio.

Dabar muitininkams dirbti šį rizikingą darbą jau kiek drąsiau, kartu su jais yra ir „Aro“ pareigūnų bei policininkų. Kai gegužės mėnesį buvo sudegintas Medininkų posto vagonėlis, valdžia paskyrė papildomą apsaugą muitinėje dirbantiems, pradėjo veikti telefonas. Šįkart drauge pamainoje greitojo reagavimo rinktinės „Aras“ policininkai – 21-erių Mindaugas Balavakas, pats pasisiuvęs policijos pareigūno uniformą, ir 22-ejų Algimantas Juozakas, aktyvus Sąjūdžio idėjų rėmėjas, taip pat kelių policininkai.

Pamainos viršininkas Rimas Kazokevičius atostogauja, kaip ir Arvydas Trumpelis bei Kęstutis Mackevičius, todėl Tomas Šernas dabar muitinės vadovybės įsakymu yra paskirtas pamainos viršininku. Dirba su dokumentais – rašo protokolus, kiti renka muitus, skaičiuoja prekes.

Temsta, pamainos vyrai kaip visada išleidžia Ireną namo atgal į Vilnių kartu su kelių policininkais, kurie vakarais keičiasi pamainomis. Irena išsiskyrusi, augina du vaikus, tad bendradarbiai rūpinasi jos saugumu ir budėti naktimis neleidžia.

1991 m. liepos 31-osios naktis rami, žvaigždėta, pranašauja karštą artėjančią dieną. Tomas Šernas tvarko buhalterinius dokumentus, su Antanu Musteikiu, kurio specialybė braižytojas, aptaria George’o Orwello „Gyvūlių ūkį“.

Budėjime drauge su kitais šnekučiuojasi ir Ričardas, muitinėje dirbantis viso labo tik dvylika dienų, o Medininkų poste – ketvirtą kartą. „Rabavičius diplomuotas virėjas, sovietinėje armijoje tarnavęs jūreiviu, tvarkingas, kultūringas, mandagus, mūsų pamainai labai tinkantis“, – telefonu įspūdžiais apie jaunąjį kolegą pasidalina Tomas su atostogaujančiu pamainos viršininku Rimu Kazokevičiumi, kuris ir ne darbo metu rūpinasi budinčiais bičiuliais.

Naktį lauke budi vienas „Aro“ policininkas ir vienas muitininkas. Kelių policininkai: 29-erių Juozas Janonis, šįkart į budėjimą apsirengęs nauja, neseniai gauta uniforma, ir 42-ejų Algirdas Kazlauskas, budintis paskutinę savo pamainą prieš pensiją, sėdi automobilyje. Kolegos Algirdą vertina už jo pareigingumą ir punktualumą, pagal jį net tikrina savo laikrodžius. Kiti trys pareigūnai šiuo metu ilsisi, nes nuo penktos ryto ima važiuoti daug automobilių ir darbo gerokai padaugėja.

Staiga Tomas suklūsta išgirdęs riksmą, kažkas trinkteli. Pro langą matyti, kaip iš miško link jų posto greitai bėga ginkluotas žmogus. Jis su karine uniforma be skiriamųjų ženklų, su kepure, apsiavęs ne kariškais batais, o medžiaginiais sportiniais bateliais. Tokiais galima sliūkinti tyliai, nesukeliant garso. Tomas girdi šūksnius šalia vagonėlio. Į lauke suguldytus pareigūnus pasipila duslintuvu slopinami šūviai, smūgiai ginklo buožėmis. Užpuolikų yra ne vienas. Tomas, kaip ir kiti muitinės pareigūnai, įpratęs prie pavojų, pagalvoja, kad šįkart jie tikrai bus užpulti ir sumušti, tad norėdamas išsaugoti nesudaužytus savo akinius, spėja pasidėti juos ant stalo ir sušukti žodį „OMONas“ pamainos draugams.

Vagonėlyje tamsu, tačiau Tomas mato į jo veidą nutaikytą vieno užpuolikų ginklo vamzdį, baimės nejaučia. Tą sekundės dalį stengiasi įsidėmėti detales – uniformą, veido bruožus, ginklą – kol pasigirsta komanda „gultis“. Rusiškai.

Pasigirsta duslūs smūgiai. Kadangi tame kambaryje, kuriame yra Tomas, nedega šviesa, jam sunku suprasti, kas vyksta. Girdisi tik užtaisomo ginklo spynos garsas, patys šūvių garsai slopinami slopintuvu, smūgiai. Tomas guli kiek toliau, dešine puse prisispaudęs prie sienos. Girdi, kaip prie posto privažiuoja sunkiasvorė mašina, keletą minučių stovi įjungtu varikliu, po kelių minučių nuvažiuoja, net nestabtelėdamas pravažiuoja vienas lengvasis automobilis, kitas trumpam stabteli ir nuvažiuoja.

Tomas pajunta smūgį, pasigirsta šūvis. „Man smogė buože į pakaušį, iššovė į galvą. Keista, bet sąmonę buvau praradęs tik trumpam. Girdėjau kažkokį skausmingą kvėpavimą, garsą, panašų į smarkiai užgultos kėdės braškėjimą. <…> Paskui apėmė jausmas, kurį galiu palyginti su išjungiamu televizoriumi – man staiga dingo ir vaizdas, ir garsas. Vėl atsirado. Girdėjau kaip kažkas neprisiskambino telefonu, aš pasakiau: Surinkite nulį. – vėliau savo knygoje „Muitinės kronikos“ rašys vienintelis Medininkų žudynes išgyvenęs Tomas Šernas.

Švinta. Miške, šalia Medininkų kontrolės pasienio posto, pasigirsta paukščių balsai. Gyvenimas visoje Lietuvos Respublikoje tą ankstų rytą tęsiasi įprastai, kol dar nėra žinoma, kas liepos 31-osios paryčiais įvyko prie sienos su Baltarusija.

Tuo tarpu kariuomenės darbo žurnale budėtojas fiksuoja informaciją iš kitų pasienio postų: Kauno, Panevėžio, Marijampolės. Greta nurodytų apskričių komendantūrų lakoniškas įrašas – laikas ir žodis „Ramu“.

2 val. 45 val. žurnale užrašytas pirmas tos nakties nerimą keliantis pranešimas apie įvykį sostinėje: „Vilniuje, Sapiegos gatvėje, Vidaus reikalų kariuomenės štabo teritorijoje, nugriaudėjo sprogimas“. Niekas dar nežino, kad tai – tik nakties pradžia.

6 val. 30 min. budėjimo žurnale atsiranda pirmasis įrašas apie tragediją Medininkuose: „Buvo užpultas Medininkų postas automatininkų. 3 ar 5 Krašto apsaugos departamento darbuotojai žuvo, yra sužeistų, detalės tikrinamos“. Tuo metu kaimyninės komendatūros toliau ramiai raportuoja savo eilinę informaciją: 8 val. 10 min. – Šiauliai, ramu. 8 val. 20 min. – Klaipėda, ramu.

Tuo pačiu metu, kai darbo žurnale fiksuojamas pirmasis įrašas apie Medininkus, keliu Šumsko kryptimi patruliuoti išvažiuoja Vilniaus rajono užkardos Lavoriškių posto pamaina. Tos pamainos darbuotojai vyr. šaulys-vairuotojas Valentinas Rudenskis ir budintis pareigūnas Rolandas Bilvaisas pakeliui į Šumską sutinka policijos automobilį, kurio įgula informuoja, kad Medininkų postas sušaudytas. Atvykę į vietą, randa sunkiai sužeistą muitininką jau nešamą į greitosios pagalbos automobilį, o užėję į patį vagonėlį išvystą kraupų vaizdą – daug kraujo ir šešių pareigūnų kūnus. Kitą sužeistąjį jie patys nugabena į Vilniaus Kovo 8-osios, vėliau pervadintą Šv. Jokūbo vardu, ligoninę. Sužeistasis – Tomas Šernas.

Budėjimo žurnale duomenys tikslinami toliau: 8 val. 30 min. jau žinoma apie šešis žuvusius ir vieną sunkiai sužeistą, ir dar vieną labai sunkiai sužeistą pareigūną – „tikriausiai neišgyvens“ – fiksuoja budėtojas, nurodydamas, kad susišaudymas įvyko tarp 3 ir 5 val. ryto.

9 val. 55 min. paaiškėja pavardės – tai „Aro“ rinktinės darbuotojai Juozakas ir Balavakas.

11 val. 50 min. žurnale įrašoma, kad žuvo šeši žmonės, tarp jų kelių policijos patruliai Juozas Janonis ir Algirdas Kazlauskas.

Tą pačią dieną, 10 val. 55 min., iš Panevėžio Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos rinktinės gaunamas atskiras, nerimą keliantis pranešimas: „pro Obelių muitinę pravažiavo raudonas PAZ markės automobilis su balta įstriža juosta, juo važiavo aštuoni ginkluoti, sportine apranga vilkintys vyrai, automobilio numeriai buvo užtepti purvu“.

Budėjimo žurnale registruojami įvairūs neramumai kitose pasienio užkardose, pranešama apie automobiliais važinėjančius OMON kareivius. Muitininkai Tomas Šernas ir Ričardas Rabavičius ligoninėje vis dar kovoja už savo gyvybes.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininką Vytautą Landsbergį baisi žinia pasiekia telefonu, šis skubiai rašo ir faksuoja dokumentus bei nedelsdamas vyksta iš Palangos į Vilnių.

„Ir vėl, kaip sausio mėnesį, pirmas žudikų smūgis tenka Lietuvai. Tikimasi, kaip regis, išprovokuoti kokį nors stichišką Lietuvos žmonių pasipriešinimą, destabilizuoti padėtį visuomenėje.“ – rašo prof. Vytautas Landsbergis. Vėliau jo pasisakymai spaudoje, interviu, dokumentai, kalbos ir straipsniai atsidurs knygoje „Medininkų kraujas“.

Įtampa Lietuvos Respublikoje pasiekusi aukščiausią tašką. Tą pačią dieną Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas reaguoja nedelsdamas – priima nutarimą „Dėl TSRS teroristinių ir represinių struktūrų Lietuvoje“, kuriuo pasmerkiamas Medininkų nusikaltimas, akcentuojama būtinybė imtis politinių ir organizacinių priemonių reaguojant į Sovietų Sąjungos represinių struktūrų veiksmus Lietuvoje, bei nutarimą dėl gedulo dienos – 1991 m. rugpjūčio 3-oji paskelbiama nužudytų Lietuvos Respublikos pareigūnų laidotuvių bei gedulo diena.

Rugpjūčio 1 dieną Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas renkasi į neeilinę sesiją ir Medininkų žudynių akivaizdoje priima reikšmingų politinių dokumentų – tai kreipimaisi į visas pasaulio demokratines valstybes dėl sovietų represinių struktūrų išvedimo iš Lietuvos, į valstybes – Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos nares, į Islandijos ir Danijos parlamentus, taip pat kreipimąsi į Lietuvos žmones: „Lietuvoje vėl pralietas nekaltų žmonių kraujas. <…> Tėvynė pavojuje, todėl atmeskime nesutarimus ir jauskimės esą pašaukti Lietuvos nepriklausomybę apginti; suklaidintus Lietuvos žmones dar kartą kviečiame atsisakyti bendradarbiauti su KGB, OMONu ir kitomis okupacinėmis prievartos struktūromis; neišvengiamų sunkumų laikotarpiu būkime dėmesingi savo artimui; organizuokime talkas ir statykime prie Lietuvos sienų saugesnes muitines; padėkime Lietuvos pareigūnams kovoti su valstybiniais ir kriminaliniais nusikaltėliais.“ – teigiama dokumente.

Rugpjūčio 2 d. iš Muitinės departamento gaunamas pranešimas apie ligoninėje mirusį Ričardą Rabavičių, 14 val. 30 min. darbo žurnale tai užfiksuoja budėtojas.

Tomas Šernas dar tą pačią liepos 31-ąją operuojamas Lietuvos neurochirurgų, intensyviai prižiūrimas, saugoma ne tik jo palata, bet ir visa ligoninė, nes jis vienintelis likęs gyvas tragiškų įvykių liudininkas.

Išaušus rugpjūčio 3-osios rytui, Lietuvoje kyla vėliavos su gedulo kaspinais. Prasideda valstybinės Lietuvos pareigūnų laidotuvės. Pagerbti žuvusiųjų renkasi minios žmonių. Nevyksta ir IV Pasaulio lietuvių sporto žaidynių renginiai, šį pasaulio lietuvių susitikimą jau laisvoje Lietuvoje dramatiškai paženklina Medininkų tragedija. Iš dvylikos valstybių atvykę sportininkai, užsienio delegacijų nariai ir svečiai vietoj varžybų stoja į gedinčiųjų gretas, pagerbdami Medininkų aukų atminimą.

Žuvusieji pašarvoti Vilniaus sporto rūmuose. Vėliau buvęs Medininkų pamainos viršininkas, kurio likimas buvo kitoks nei tą naktį budėjusiųjų, prisimins pokalbį su Antanu Musteikiu, su kuriuo vis pajuokaudavo gyvenimo temomis. Antanas kartą klausia: „Kai nušaus, kažin kur mus pašarvos?“ Sakau: „Sporto rūmuose. Mus valdžia palaidos“. Tuo metu tai buvo tik juokavimas, kuriam jokios reikšmės tada neteikėme, tačiau tai išsipildo.

Valstybinių laidotuvių šv. Mišias už Medininkuose nužudytus Lietuvos pareigūnus Vilniaus arkikatedroje aukoja kardinolas Vincentas Sladkevičius. Savo homilijoje kardinolas pabrėžia, kad Medininkuose nužudyti pareigūnai atliko savo pareigą ir paaukojo gyvybę tarnaudami Tėvynei. Jų auka nėra beprasmė – ji tampa moraliniu valstybės pamatu. Taip pat skamba raginimas Lietuvos žmonėms likti vieningiems, nepasiduoti baimei ir provokacijoms.

Po gedulingų mišių Vilniaus katedroje, septyni karstai, lydimi minios žmonių iš visos Lietuvos, keliauja į Antakalnio kapines, kur jau ilsisi 1991 m. sausio 13-osios aukos.

Ligoninėje Tomo Šerno būklė negerėja, todėl rugpjūčio 4 d. gelbėti sunkiai sužeisto pareigūno atvyksta žymus JAV karo lauko neurochirurgas, skubiai atskridęs į Kauną iš JAV karinės bazės Vokietijoje, kurio pavardė neskelbiama. Lietuvos valstybė deda visas pastangas, norėdama išgelbėti sunkiai sužeisto Lietuvos muitinės pareigūno gyvybę. Prasidėjus pučui Maskvoje, Tomas gydomas slaptai, bijoma dėl pakartotino pasikėsinimo į jo gyvybę. Nuolatinė gydytojų priežiūra duoda rezultatų, Tomas išsikapsto, tačiau jo laukia ilga ir sunki reabilitacija, atsistatymas. Reikia iš naujo mokytis kalbėti, mąstyti. Dėl patirtų smūgių ir šūvių į galvą, sunkiai pažeisto kaklo, Tomas Šernas negali vaikščioti.

1991 m. rugsėjo 6 d. Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis pasirašo dekretą, kurio pagrindu visi septyni pareigūnai po mirties, o Tomas Šernas – išgyvenęs, apdovanojami aukščiausiu Lietuvos apdovanojimu – Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi, kurį tik po dvejų metų įteikia Prezidentas Algirdas Brazauskas.

1992 m. Tomas gydomas Vokietijos karo ligoninėse, šioje šalyje jį globoja Lietuvos Respublikos ambasadoriai Vaidotas Antanaitis ir Zenonas Numavičius.

Praėjus negandoms, 1993 m. liepos 1 d. Tomas Šernas susituokia su savo sužadėtine Rasa. Vestuvės vėluoja 699 dienas.

1997 m. jis pradeda studijuoti evangeliškąją teologiją Klaipėdos universitete, tęsia religijotyros mokslus Vilniaus universitete. Studijas Tomas Šernas baigia sėkmingai, o 1998 m. su žmona Rasa susilaukia dukters Getrūdos. Visą gyvenimą eina įvairias svarbias pareigas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčioje, taip pat ir aukščiausio bažnyčios dvasinio vadovo.

Praėjus daugiau kaip trims dešimtmečiams, Tomas Šernas yra ne tik Medininkų tragedijos liudininku, bet ir vienu ryškiausių Lietuvos laisvės simbolių. 2026 m. sausio 13-ąją jam įteikta 2025 m. Laisvės premija. Tomo Šerno gyvenimo istorija – tai pasiaukojimo, tikėjimo ir dvasinės stiprybės pavyzdys. Pavyzdys žmogaus, kuris po sunkiausių išbandymų savo gyvenimą paskyrė tarnystei žmonėms ir valstybei.

Atsiimdamas Laisvės premiją, Tomas Šernas kalba apie praeitį ir ateitį: „Ne visada paprasta semtis stiprybės iš praeities. Toje praeityje buvo visko – rezistencijos ir kolaboravimo, antisemitizmo ir padorumo, žudymo ir gelbėjimo. Mūsų ateitis nežinoma, todėl ji visą laiką viltingesnė. Mes tikėjome, kad ateitis gali būti geresnė, teisingesnė“.

Savo prisiminimuose, kurie sudėti Aurelijos Arlauskienės knygoje „Tomas Šernas: vakar buvo rytoj“, kalbėdamas apie darbo pasienio postuose pradžią, jis rašo:

„To meto pasienio ir muitinės postai – statybininkų vagonėliai, neaprūpinti jokiomis ryšio priemonėmis, pastatyti dykvietėse prie pagrindinių kelių – buvo tik dekoratyvūs nepriklausomos valstybės atributai. Gaila, kad tose dekoracijose privalėjo būti gyvi, neginkluoti žmonės. Šaltą 1991-ųjų žiemą, po Sausio 13-osios „protingi“ žmonės į pasienio vagonėlius nesiveržė. Į muitinės ir pasienio tarnybas pateko marga publika – Sąjūdžio savanoriai, tremtinių sūnūs, Parlamento gynėjai, patriotai ir romantiški avantiūristai, kurie sugebėdavo visą parą stypsoti šaltyje, klausytis rusakalbių keiksmų, kvėpuoti mašinų išmetamomis dujomis. Pasienio ir muitinės pareigūnai turėjo būti neginkluoti, kad pasauliui būtų galima pademonstruoti mūsų siekių civilizuotumą ir taikingumą. Gūdžią 1991-ųjų žiemą paprasti žmonės net du mėnesius sėdėjo šalia mūsų. Jie palaikė mus. Tiesa, prie besikuriančių muitinės postų nebuvo giedama, čia nesirinkdavo televizijos kameros, neblyksėjo fotoaparatai. Mus palaikyti atvykdavo paprasti vairuotojai.“

Antanas Musteikis, Stanislovas Orlavičius, Algimantas Juozakas, Mindaugas Balavakas, Juozas Janonis, Algirdas Kazlauskas, Ričardas Rabavičius – septyni vyrai tą kartą turėję budėti tiesiog eilinę pamainą, deja, likimas lemia taip, kad eilinė pamaina virsta paskutine.

Medininkų pasienio kontrolės poste budėjusiems ir savo gyvybę paaukojusiems pareigūnams esame skolingi, ką galime, tai jų aukos nepamiršti, ir bent kartais, kaip sako Tomas Šernas, aplankyti, prisiminti Medininkus.