Tokią nuomonę susidariau kantriai atsėdėjęs filmo peržiūrą. Keista, mėgstu J.Gray filmus, ypač jo gyvą, šiltą, žmogiškai, o ne hejoriškai kasdienišką, vos ne dokumentinio stiliaus juostą „Du meilužiai“ (2008 m.). Tad kas atsitiko šiai melodramai, lyg ir pretenduojančiai patekti į amžiaus filmų dešimtuką, į Holivudo kino klasikos sąrašą tarp tokių kūrinių, kaip Sergio Leone's „Kartą Amerikoje“ ar Francio F.Coppolos „Krikštatėvis“? Filmo reklamoje net rašoma: „Nuo Elios Kazano laikų geriausias....“ .
Kalbu ne apie turinį, žinoma, o apie formą. Genialių kūrinių pakartoti neįmanoma, todėl belieka kurti naujus. Kopijos tokiame kontekste solidumo nesuteikia. Mano supratimu, režisierius susidūrė su keliomis esminėmis problemomis. Pirmiausia pasirinkdamas pasendintą pilkai rudų atspalvių scenografiją, lyg ir turinčią nukelti žiūrovą į tamsių, nešvarių aistrų pasaulį. Šis neoriginalus triukas gal ir būtų iškalbingas, bet jis supaprastina blogio ir gėrio kovą, paversdamas aktorius daugiau ikonomis, o ne gyvais kūriniais. Toks istoriškai stilizuotas vizualinis sprendimas pasmaugė filmo turinį, personažus ir juos vaidinančius aktorius. Turinys, turintis ambicijų nustebinti personažų tarpusavio santykių dramomis, neįtikino. Bet apie tai vėliau. Iš pradžių – apie filmą. Pasakojimas paremtas režisieriaus J.Grey žydų kilmės senelių imigrantų patirtimi. Į Niujorką (Elio salą) 1921 metais atvyksta laivas su emigrantais iš Lenkijos. Tai jauna mergina Eva (Marion Cotillard) ir jos tuberkulioze serganti sesuo Magda (Angela Sarafyan). Abi katalikės. Ir tai svarbu pabrėžti, nes ją apgavęs, į prostitucijos kelią atvedęs nedidelio kabareto savininkas Bruno (Joaquinas Phoenixas) yra žydų kilmės.
Šios temos nerutuliosiu, tai tik šiaip pastaba, lyg tarp kitko. Tik pridursiu, kad į panašų klausimą J.Gray atsakė, jog jį sudomino krikščioniškasis kaltės išpirkimo, nuodėmės atpirkimo, apsivalymo aspektas.
Taigi seseris išskiria JAV imigracijos tarnyba, nes Magda patenka į karantiną, po kurio ji bus grąžinta atgal į Europą. Čia pasirodo Bruno – tarsi Evos gelbėtojas, kuris, sumokėjęs korumpuotam policininkui, nusiveža ją pas save į namus pažadėjęs „išgelbėti“ seserį. Tačiau iškelia sąlygą, kad ji pasirodys jo erotiniame šou ir dirbs prostitute, nes pinigai reikalingi sesers gelbėjimui. Kankinama vidinių prieštaravimų Eva priversta sutikti.
Bruno galiausiai suvokia esąs įsimylėjęs šią moterį, bet į visą šį reikalą įsivelia iliuzionistas Emilis (Jeremy's Renneris), kuris taip pat įsimyli Evą. Jis imasi gelbėti ją, bet jau iš Bruno nagų. Įvyksta abiejų susidūrimas. Emilis puola Bruno ir žūsta nuo besiginančio Bruno peilio dūrio į krūtinę. Bruno, suvokęs savo elgesio amoralumą, prisipažįsta Evai, kad jos sesers sulaikymas ir jos „gelbėjimas“ bei jos pačios suvedžiojimas buvo iš anksto suplanuotas, bet dabar jis norįs ją iš tiesų išgelbėti. Tą jis ir daro. Kaip vyksta gelbėjimo operacija, galite pasižiūrėti kino teatre. Pridursiu, kad pagrindiniai aktoriai – jau pripažinta bei ne kartą garbingais apdovanojimais apdovanota jaunoji talentingų amerikiečių aktorių karta.
Taigi ši melodrama neįtikina. Pavyzdžiui, tekstas: net ir laikantis panašaus žanro analizės rėmuose norisi nestandartinio dialogo, kuriuo nebūtų siekiama kiekvienam žodžiui suteikti tokią prasmę, kad tuojau jį pamirštum. Neįtikino ir klasika jau tapęs, tradiciškai romantizuotas XX amžiaus pradžios Niujorko vaizdavimas, pagardintas mafijos, korumpuotos policijos, holivudiškai rodomo nepritekliaus, skurdo prieskoniais.
Rezultatas – kažkas panašaus į operos, gal tiksliau, operetės spektaklį. Mat muzika filme vaidina esminį vaidmenį. Vaizdą lydi intensyvus Giacomo Puccini „La Rondine Act III“, Maurice'o Ravelio „Ma Mere L'Oye“, Giuseppes Verdi „Trubadūras“, G.Puccini „La Fanciulla Del West“. Tai papildyta regtaimu, polka ir aktoriaus Richardo Gere'o džiazo kūriniu. Režisierius prisipažino, kad buvo paveiktas matytų operos spektaklių. Kitaip tariant, emocinis fonas, emocijų sukėlimas ir buvo pagrindinė kūrinio užduotis. Ar jam tai pavyko? Ne. Todėl dabar galima apkaltinti mane cinizmu.
Taip, filmas susuktas ypač profesionaliai, pagal visus panašaus epinio filmo kanonus. Aktorių kuriami personažai – gražūs, aistringi, nervingi. Beje, filmas pasakojamas per Evos prizmę – tai moters kova prieš niekingą vyro ir vyrų pasaulį. Bet dvi valandas pasakoti istoriją, kuriai užtektų ir pusantros, privertė mane galiausiai pasižiūrėti į laikrodį. Mat režisierius tapo pasyviu aktorių vaidybos stebėtoju, matyt, nusprendė, kad žiūrovui užteks atskleisti meilės, kančios, atsidavimo, kovos su blogiu savyje religinę žinią.
Kad žiūrovai patikėtų personažų emocijomis, jų skausmingomis patirtimis ir tą emocinę patirtį paverstų sava, režisierius turėtų panaudoti visas kino suteiktas galimybes, leidžiančias išryškinti, pabrėžti, nustebinti, atskleisti. Juolab kai linkstama į kino, kaip teatro, žanrą. Ekstremalus tokio žanro pavyzdys – Joe Wrighto „Anna Karenina“. Tarkime, epizodas, kai Eva prisimena vasarą Lenkijoje: staiga kadras nušvinta visomis vasaros spalvomis. Arba epizodas bažnyčioje: jame tikrai vykusiai naudojamas personažų būsenas sustiprinantis apšvietimas.
Religinės simbolikos užduotis aiški, tad tikinčiajam toks stereotipinis apsivalymo vaizdavimas turėtų užgauti širdį, o romantikui išspausti ašarą. Tokių nelauktų akimirkų norėjosi daugiau, nes jos išgelbėtų mane, žiūrovą, nuo daug kartų maltos ir atmintinai žinomos melodramos be jokių režisūros staigmenų: meilės trikampis, smurtas, emigranto kančia ir, savaime suprantama, laiminga pabaiga.
Tad kodėl filmas sulaukė tiek amerikiečių kino kritikų liaupsių? Ką jie atrado šioje juostoje? Kas sužadino jų emocijas bei patenkino psichologinius lūkesčius? Meilė kino operai? Sunki emigranto dalia, ypač žinant, kad JAV yra emigrantų šalis, emigrantų svajonė?
„Dėl viso savo istorinio sodrumo ir specifiškumo, „Kartą Niujorke“ yra vienas skaudžiausių ir intymiausių filmų“, – rašė „The New Yorker“ kino kritikas Richardas Brody. Na, matyt, galima ir taip rimtai reaguoti į režisieriaus J.Gray tobulai sukurtą, bet neoriginalų holivudinių aistrų fantomą.
