Antroji dalis, regis, dar labiau pulsuoja adrenalinu, kovos menų techniškumu ir ypač kokybiška siužeto linija su visomis jos detalėmis. Tad kviečiu susipažinti su, ko gero, vienu galingiausių metų veiksmo projektų.
Filmo siužetas vėl leidžia apsigyventi samdomų žudikų sindikato šerdyje, kuri šioje dalyje dar plačiau atskleidžiama. Kaip ir galite įsivaizduoti, ne itin protingi gangsteriai užlipa ant to paties grėblio ir „pasiskolina“ Džono Viko mašiną, ačiū aukštesniosioms jėgoms, šunį šįkart palikdami gyvą (dar vienos tokios siužetinės linijos tiesiog neištverčiau). Nereikia nė pasakoti – jie šio sprendimo iš karto pasigaili.
Taigi filmo siužetas yra be galo dinamiškas, išjaustas ir, svarbiausia, – fantastiškai tikroviškai sukurtas: kovos scenos, avarijos, susišaudymai – viskas tiesiog dvelkia tokiu autentiškumu, kad žiūrėdamas nejučiom suvoki, kad laikaisi įsikibęs savo vietos, nes scenos tiesiog tokios tikros, kad net šiurpu.
Būtent taip Džonas vyksta į naująją misiją, nes pirmojoje dalyje, atrodo, tiesiog buvo per mažai įrodymų, kad „jam geriau skolingam nebūti“. Kaip minėjau, per visą siužetą kur kas plačiau yra išplėtojama viso žudikų sindikato organizuotumo idėja, atskleidžiamos Džono veiklos jame subtilybės ir, žinoma, – viskas leidžiama per nuostabiai energingą adrenalino filtrą.
Kitas aspektas – scenarijus. Tikriausiai pirmojoje dalyje jis nė vieno nepaliko abejojančio tuo, koks geras ir nuostabiai lakoniškas jis buvo. Šioje dalyje nuo šio bruožo taip pat nelabai nutolstama – viskam vadovauja posakis „mažiau kalbų, daugiau... kulkų!“. Dialogai be galo trumpi, konkretūs ir kartu tokie sudėtingi ir daug pasakantys. Tai tikriausiai pagrindinė detalė, man asmeniškai atrodanti labai ištobulinta abiejose dalyse. Tiesiog sėdi ir gėriesi, o netrukus šilku keliaujantys žodžiai nuslysta į veiksmus.
Kalbant apie aktorius, galiu tik pasakyti, jog Keanu Reevesas dabar yra pasiekęs aukščiausiame savo klasiškumo tašką. Visiškai taktiškas. Visiškai neperšaunamas. Visiškai profesionalus. Ir nors auditorija tiesiog negalėjo nesijuokti iš jo rusiškos tarties, jis vis tiek atliko fantastišką darbą.
Dar smagiau buvo jį pamatyti prieš Laurence'ą Fishburne'ą kaip kadaise, seniai seniai, „Matricoje“, jeigu geriau pagalvoji, siaubingai panašiomis aplinkybėmis. Greta viso to, noriu pasikartoti, kad šie aktoriai nuostabiai autentiškai įkūnijo tikrai skausmingas kovos scenas, už tai noriu dar labiau pabrėžti šio projekto ypatingumą.
Filmo techninė pusė, trumpai ir paprastai kalbant, – be priekaištų. Montažas, kameros darbas, spec. efektai – viskas padaryta taip, kad žiūrovas jaustųsi pačiame įvykių sūkuryje („oh, what a wonderful times to be alive!“).
Kinematografija nuostabiai eina koja kojon su techniškumu. Garso takelis irgi yra tai, kas šį filmą daro dar geresnį! Jis puikiai akcentuoja visas siužeto linijas ir su galingu parako užtaisu papildo ir taip jau galingas veiksmo scenas.
Taigi nesidrovėdamas galiu pasakyti, jog privalote pamatyti šį filmą. Sausakimša kino salė jau ir taip daug ką pasako apie šio projekto sėkmę. Nesvarbu, kokios tematikos filmus labiau mėgstate, – Džono Viko adrenalino bomba yra būtent tai, ką turėtumėte norėti turėti savo repertuare.
buvaukine.lt/"="">buvaukine.lt/"" target="_blank">Buvaukine.lt
