Jaunas ir ambicingas didelės kompanijos specialistas ponas Lokartas (akt. Dane‘as DeHaanas) yra pasiunčiamas parsivežti vieną iš kompanijos vadovų Pembroką (akt. Harry‘is Groeneris) iš sanatorijos, įsikūrusios Šveicarijos alpėse. Nuvykęs ten jaunas vyras supranta, kad tai nėra įprasta gydymo ir sveikatingumo įstaiga. Pabuvojęs joje ilgiau, Lokartas pamato, kad sanatorijos turimos paslaptys neleis iš jos išvykti nė vienam lankytojui, net ir jam pačiam.
Panagrinėkime, kuo serga „Priešnuodis gyvenimui“. Pirmiausia, pastebimas ūminis klišių naudojimas. Ar matėte kada, kai kadre iš toli parodomas langas ir mes išvystame neaiškų siluetą, stovintį už lango ir bauginančiai stebintį aplinką. Aišku, kad matėte. Nes tokie kadrai naudojami jau amžių amžius. Tačiau šios juostos kūrėjams atrodo, kad tokių kadrų niekad nebus per daug. Deja, bet bus. Taip pat ir kamera, besekiojanti pagrindinį veikėją per jo pasivaikščiojimus baugiais sanatorijos koridoriais. Filmas atsiduoda klišėmis ir tampa šiek tiek juokinga, kai tokie neoriginalūs sprendimai naudojami režisieriaus, save pristatančio vizionieriumi. Baikit, nemanau.
Siužetas lyg ir bando mums mėtyti kabliukus ir užuominas, kad spėliotume, ar tai, ką matome, yra tikra, ar tik haliucinacijos ir fantazijos. Tačiau kūrėjai užsižaidžia su kabliukų mėtymu ir pasimeta patys, taip per daug paklaidindami ir žiūrovus.
Filmo šlubavimas ypatingai atsiskleidžia jam einant į pabaigą, nors tiksliau pasakyti, vis nesibaigiant. Jau atrodytų paskutinis kadras, tuoj pamatysime baigiamuosius titrus… Bet ne! Pagrindinis veikėjas vėl imasi darbo. Ne, jau čia tikrai bus viskas, neblogas kadras parinktas, kur pagrindinis veikėjas žvelgia į įstabaus grožio Alpes… Nė velnio! Mūsų laukia dar vienas siužeto vingis. Nesibaigianti pabaiga erzino ir jau vertė šiek tiek kentėti.
Žinoma, prie to prisidėjo dar viena „Priešnuodžio gyvenimui“ problema – jis per ilgas. Tiesiog per ilgas. Galite čia neriesti nosies ir nesakyti, kad esu išpaikintas ir neišsėdžiu salėje daugiau nei dvi valandas. Kiekviena „Krikštatėvio“ (angl. „The Godfather“) trilogijos dalis, kurias su pasimėgavimu kartas nuo karto vis peržiūriu, trunka daugiau nei dvi su puse valandos. Tik ten yra ką per tą laiką parodyti. „Priešnuodžio gyvenimui“ atveju – ne. Pabodo žiūrėti, kaip ponas Lokartas vaikšto po koridorius, vaikšto po dar kitus koridorius, vaikšto po kabinetus, kur jam negalima būti. Ten viską apžiūri. Tada dar pavaikšto. Ir dar truputį. Nusibodo skaityti? Įsivaizduokite tai perkelta į kino ekraną ir užimant keliasdešimt kartų daugiau laiko. Filmas taip tęsiamas galbūt stengiantis, kad žiūrovas kuo labiau įsijaustų į siužetą ir atmosferą. Tik, deja, šiuo atveju žiūrovas įsijaus į žiovulį ir nuolatinį tikrinimą, kada gi tai baigsis.
Vis tik juostos finalas mums suteikė paaiškinimų ir veiksmo tiek, kad nors vežimu vežk. Tačiau ir čia nieko per daug smagaus. Jeigu jūs esate žiūrovas, kuriam žūtbūt reikia, kad visi siužeto vingiai, kabliukai būtų išaiškinti ir nesvarbu, kiek tai logiška ar įdomu, jums pabaiga patiks. Nes čia išaiškinama dėl ko viskas vyksta, kas vyksta ir t.t. Galbūt tai ir yra vienintelis pabaigos pliusas, kad ji viską paaiškina. Nes visa kita yra, švelniai tariant, šlykštu. Ir nekiškite čia jokių pareiškimų, kad čia meninė išraiška. Ne, čia buvo bandoma paaiškinti siužete užmintas paslaptis, tačiau jau taip nugrybauta į lankas, kad gal reikėjo nieko neaiškinti. Galbūt reikėjo filmą užbaigti pirmoje ar trečioje potencialioje pabaigoje, palikti viską žiūrovų interpretacijai ir taip į pasaulį neleisti visiškos nesąmonės.
Tačiau „Priešnuodis gyvenimui“ nėra mirtinas ligonis, jame galima aptikti ir sveikų bruožų. Puikiai sukurta atmosfera. Nors spalvų paletėje ar dekoracijose „vizionierius“ G. Verbinskis su komanda nepateikia kažkokių stebuklingų sprendimų, tačiau viskas puikiai dera su mistifikuota istorija ir netgi ją užgožia. Jeigu jau dekoracijos geresnės už siužetą, tai, žinokit, nekokie reikalai. Vis tik gydykla kuria šiurpumo ir nejaukumo pojūtį. Įvairūs gydytojų įrankiai, instrumentai ir aparatai taip pat baugina. Šie dalykai neleido filmui pavirsti visiška mistinio filmo parodija.
Vietomis įterptas humoras taip pat neatrodė ištrauktas iš konteksto, kelios komiškos scenos kaimelio bare praskaidrino filmą, tačiau neužgožė visumoje niūrios jo atmosferos.
Aktorių kolektyvo pasirodymas nebuvo įsimenantis. Tikriausiai tiek ir tegalima pasakyti. Nebuvo nei labai gerai, nei labai blogai. Toks joks pasirodymas. Ir nelabai čia galime kaltinti vaidmenų atlikėjų. Kaltesni šiuo atveju scenaristai, kurie nesukūrė nei per daug bauginančio antagonisto, nei išanalizavo pagrindinio veikėjo dramą. O užuomazgų buvo. Gal reikėjo tą laiką, kurį skyrėte vaikščiojimui koridoriuose, skirti veikėjo istorijos vystymui, ką?
Kai kam galbūt muzikinis takelis bei pagrindinis jo motyvas atrodys kaip dar vienas puikus komponentas, prisidedantis prie filmo atmosferos kūrimo. Man tai skambėjo kaip katės spygavimas prie pianino. Bet neteisiu tų, kam patiko. Gal kiek per dažnas jo naudojimas paliko ne patį maloniausią įspūdį.
Vis dėlto labiausiai gaila, kad tai galėjo būti išties geras filmas. Idėja intriguojanti, atmosfera sukurta puikiai, aktoriai nemediniai. Filmas galėjo ir praplėsti savo filosofinę pusę, daugiau laiko skirti mūsų visuomenės „sirgimo“, užsidarymo savo tuščių ambicijų pasaulyje idėjai. Tačiau pritrūko geros struktūros, sklandaus istorijos vystymo, geresnių režisūrinių sprendimų… Neužtenka turėti gerą idėją, ją reikia ir tinkamai realizuoti. O „Priešnuodis gyvenimui“ yra geras pavyzdys, kai perskaičius aprašymą, atrodo, kad bus neblogas reginys, tačiau po seanso išeini nusivylęs. Gal, „vizioneriau“ G. Verbinski, grįžk prie „piratų“ ar kokybiškos animacijos kūrimo. Tai tau geriau sekėsi.
buvaukine.lt/"="">buvaukine.lt/"" target="_blank">Buvaukine.lt
