Leidyklos „Magveto Publishing“ direktorius Krisztianas Nyary naujienų agentūrai AFP nurodė, jog rašytojas mirė savo namuose.
„Kerteszas buvo vienas įtakingiausių XX amžiaus vengrų rašytojų – ne vien dėl savo darbų, bet ir dėl savo minčių bei pasaulėžiūros“, – sakė K.Nyary.
2013 metais duotame interviu I. Kerteszas atskleidė, kad serga Parkinsono liga.
Nobelio literatūros premija rašytojui buvo skirta už kūrybą, kurioje vaizduojama individo patirtis barbarišku istorijos laikotarpiu. „Savo kūriniuose Imre Kerteszas nagrinėja individo galimybes toliau gyventi ir mąstyti epochoje, kurioje žmonės tampa visiškai priklausomi nuo socialinių jėgų“, – rašė Švedijos akademija savo pranešime.
1929 metų lapkričio 29 dieną Budapešte gimęs I. Kerteszas savo darbuose nuolat grįždavo prie jo gyvenimą nulėmusio periodo Aušvico mirties stovykloje, į kurią buvo atvežtas 1944-aisiais, kai naciai persekiojo žydus Vengrijoje. Tuo metu jis buvo paauglys. Vėliau būsimasis rašytojas buvo išvežtas į Buchenvaldo koncentracijos stovyklą, iš kurios buvo paleistas 1945-aisiais.
„Aušvicas pavertė žydu“
„Vaikystėje jauti tam tikrą pasitikėjimą gyvenimu. Bet kai nutinka tokių dalykų kaip Aušvicas, viskas sugriūva“, – kartą pasakė jis.
Vis dėlto I. Kerteszas taip pat pateikė sukrečiantį prisipažinimą, kad būdamas Aušvice taip pat patyrė „radikaliausių laimės akimirkų“.
„Negalit įsivaizduoti, ką reikia gauti leidimą atsigulti į stovyklos ligoninę arba gauti 10 minučių pertrauką per nenupasakojamai sunkų fizinį darbą, – jis 2002 metais sakė savaitraščiui „Newsweek“. – Būti labai arti mirties – taip pat savotiška laimė. Pats išgyvenimas tampa visų didžiausia laisve.“
Po karo grįžęs į Vengriją I. Kerteszas 1948 metais įsidarbino Budapešto laikraštyje „Vilagossag“, bet 1951-aisiais, kai leidinys pradėjo laikytis Komunistų partijos linijos, buvo atleistas.
Baigęs dvejų metų tarnybą armijoje I. Kerteszas tapo nepriklausomu rašytoju ir vertėju – iš vokiečių kalbos vertė Friedricho Nietzsche, Hugo von Hofmannsthalio, Arthuro Schnitzlerio ir Zigmundo Freudo knygas, kurios paveikė ir jo paties kūrybą.
Paveiktas pokario egzistencialistų, tokių kaip Albertas Camus ir Jeanas-Paulis Sartre‘as, I. Kerteszas daug dėmesio skyrė individo likimui totalitarinėje aplinkoje, kur kiti sprendžia jo likimą.
„Esu netikintis žydas, – I. Kerteszas sakė viename interviu. – Vis dėlto kaip žydas buvau išvežtas į Aušvicą. Priklausau prie tų žydų, kuriuos Aušvicas pavertė žydais.“
Tabu statusas
Pirmasis I. Kerteszo romanas „Bedalis“ (Sorstalansag), kuris buvo išleistas 1975 metais, yra paremtas jo patirtimi Aušvice ir Buchenvalde, nors rašytojas neigė, kad tai autobiografinė knyga.
Ta knyga buvo daugiausiai ignoruojama – tiek komunistinės valdžios, tiek visuomenės šalyje, kurioje Holokausto tema dažniausiai būdavo apeinama, nors naciai ir jų parankiniai vengrai išžudė apie 500 tūkst. Vengrijos žydų.
Pasak I. Kerteszo, faktas, kad „Bedalis“ taip ilgai išlaikė dalinio tabu statusą, gali būti aiškinamas tuo, kad šioje knygoje nagrinėjama ne vien Holokausto tema, bet ir atspindima Vengrijos totalitarinė komunistinė sistema.
„Rašiau „Bedalį“ galvodamas apie Kadaro režimą“, – I. Kerteszas sakė duodamas interviu savaitraščiui „Elet es Irodalom“, turėdamas omenyje komunistinį diktatorių Janosą Kadarą, kuris valdė Vengrija beveik iki demokratinių pokyčių pradžios 1990 metais.
„Tie, kas gyveno 8-o dešimtmečio Vengrijoje, turėtų iškart pastebėti, kad („Bedalio“) autorius pažinojo dabartį ir ją niekino“, – sakė I. Kerteszas.
Rašytojo nuomone, prisitaikymo prie Holokausto procesas, pavaizduotas jo knygoje, gali būti ne mažiau sėkmingai susietas su pokyčiais Vengrijos visuomenėje po nesėkmingos 1956-ųjų antikomunistinės revoliucijos.
Kaip buvo rašoma Akademijos pranešime, I. Kerteszo stiliuje aiškiai jaučiamas atsisakymas leistis į kompromisus, jo stilius primena „gudobelių gyvatvorę, tankią ir dygią nepasirengusiems lankytojams“.
„Tačiau jis išvaduoja savo skaitytojus nuo priverstinių jausmų naštos ir įkvepia nepaprastą minties laisvę“, – rašoma toliau.
„Suformulavo totalitarizmo esmę“
Kiti sakė, kad I. Kerteszo kūriniai gali būti laikomi visų represinių režimų studija.
„Kerteszas buvo reikšmingas tuo, kad tam tikra prasme jis suformulavo totalitarizmo esmę“, – sakė rašytojas Gaboras T. Szanto, žydu kultūros žurnalo „Szombat“ redaktorius.
1990 pasirodė jo knyga „Kadišas negimusiam vaikui“ (Kaddis a meg nem szuletett gyermekert). Kadišas yra judėjų malda už mirusiuosius, o šioje knygoje jis sakomas už vaiką, kurį pagrindinis veikėjas atsisako pradėti „pasaulyje, leidusiame atsirasti Aušvicui“.
I. Kerteszas tapo pirmuoju Vengrijos piliečiu, pelniusiu Nobelio literatūros premiją, bet tas apdovanojimas sukėlė didelį nepasitenkinimą kai kuriems vengrams, kuriems būtų labiau patikę, kad tokia garbė būtų tekusi jų tautiečiui, o ne žydui.
Tačiau „Bedalis“ vėliau buvo įtrauktas į Vengrijos vidurinių mokyklų literatūros pamokų programą, o I. Kerteszui buvo skirti keli valstybiniai apdovanojimai.
I. Kerteszas sakė, kad knyga „Likvidacija“ (Felszamolas), išleista 2003 metais, yra jo paskutinis romanas apie Holokaustą.
To romano siužetas vystosi Vengrijai žengiant iš komunizmo į demokratiją 1989 metais, o autorius sakė, kad joje pasakojama apie „žmones, kurie Holokausto nepatyrė tiesiogiai, – apie antrąją kartą, kuriai vis dar tenka susidurti su Holokaustu“.
Tarp kitų paminėtinų jo knygų buvo romanas „Fiasko“ (A kudarc, 1988), autobiografinis romanas „Byla K“ (K. dosszie, 2006) ir „Slegiantis Europos paveldas“ (Europa nyomaszto oroksege, 2008).
„Magveto Kiado“ nurodė, kad paskutiniais gyvenimo mėnesiais, netgi smarkiai sirgdamas, I.Kerteszas padėjo parengti spaudai jo 1991–2001 metais rašyto dienoraščio ištraukų rinkinį „Žiūrovas“, kuris Vengrijoje buvo išleistas šį mėnesį.
„Bedalio“ ekranizacijos, sukurtos režisieriaus Lajoso Koltai pagal I. Kerteszo parašytą scenarijų, premjera įvyko Vengrijoje 2005 metais.
Mirdamas rašytojas paliko savo antrąją žmoną Magdą.
