Vokietijos skaitytojai galės susipažinti su kūrėjo esė, kurias į vokiečių kalbą verčia Saskia Drude, knygą išleis Hamburgo leidykla „Corso“. Knyga sudaryta iš geriausių „Du lagaminai sniego“ (2008, „Tyto alba“) ir „Begarsis skambutis“ (2015, „Tyto alba“) tekstų.
Pasak autoriaus, „įdomu tai, kad Hamburgas man buvo pirmasis Vakarų miestas, kadaise padaręs nemažą įtaką, o dabar jis pirmasis Vakarų miestas mano knygoms. Smagu“. Vertimas pasirodys 2017-ųjų vasario mėnesį.
- Jums, poliglotei, turbūt nebuvo sunku pramokti lietuvių kalbos?
– Į Lietuvą atvykau 1995 m. jau baigusi baltų filologijos studijas. Lietuvių kalbos pradėjau mokytis Vokietijoje be galo įdomiais 1991 metais intensyviuosiuose kursuose. Pusantro mėnesio pasimokius kiekvieną dieną po šešias valandas, paklojome gerus pamatus.
Pravertė ir rusų kalbos žinios – žvelgiant vokiečio akimis, gramatinė struktūra panaši. Man asmeniškai lietuvių kalba atrodė ne tokia sudėtinga kaip, pavyzdžiui, lenkų. Vėliau atvažiavusi į Vilnių įsimylėjau šį miestą ir pragyvenau jame dešimt metų – iki 2005-ųjų.
- Kokius lietuvių autorius esate išvertusi?
– Nuo pat pradžių gyvendama Vilniuje verčiau įvairius leidinius, nemažai – Lietuvai ruošiantis viešnagei Frankfurto knygų mugėje 2002 m. Pirmas mano išverstas pusiau grožinis kūrinys – Tomo Venclovos vadovas po Vilniaus miestą, kurį išleido R. Paknio leidykla.
Šiai leidyklai esu išvertusi ir daugiau pažintinės literatūros. Vokietijoje mano vertimus išleido architektūroje besispecializuojanti leidykla „Dom Publishers“, tai – Vilniaus (2015) ir Kauno (2016) naujosios architektūros vadovai. Neseniai pradėjau bendradarbiauti su Vokietijos „Corso leidykla“.
- „Corso“ ir pasiūlė išversti Kęstučio Navako esė knygą?
– Taip. Dažnai vertėjai patys siūlo kūrinius vertimui, bet šiuo atveju tai buvo ne mano sumanymas. Be esė, „Corso“ 2017-aisiais išleis mano verstą Romualdo Granausko romaną „Šventųjų gyvenimai“.
– K.Navako tekstai turbūt nėra lengvi versti?
– Tai pirma mano pažintis su K.Navako kūryba. Bendrauju su autoriumi, tai yra jis maloniai sutiko paaiškinti, kai iškils neaiškumų. To reikės, nes kai kur autorius žaidžia su kalba daugiau nei kiti. Pavyzdžiui, jis žaidžia su skirtingom vieno žodžio prasmėm, o vertėjui tenka rinktis vieną iš variantų, nes tokios dviprasmybės su vokiškais kitaprasmiais žodžiais neatkartosi.
Pavyzdžiui: „Tada apsilankydavo brendis bei kiti broliai grimai, nugrimuodavo mane nuo pakaušio ligi kirkšnių.“ Grimas (ne pavardė) vokiškai – „Schminke“...
Kartais autorius kuria naujus žodžius arba įterpia žodį į netikėtą kontekstą, pavyzdžiui klausdamas, „ką rodo langas“ (o ne televizorius). Vokiškai nei langas, nei televizorius ne „rodo“, o sakoma: „kas matyti per televiziją“ arba tiesiog „kas televizoriuje“. Tada tenka su tekstu elgtis kūrybiškai.
Autorius, puikiai suprantantis vokiškai, suteikė man daug laisvės. Be kita ko, K.Navako tekste daug nuorodų ir aliuzijų į kitų autorių – nuo Baudelaire'o iki Rilke’s, Kafkos – kūrybą, tad tenka susirasti vertimus arba originalus ir pagal juos cituoti, ką cituoja K.Navakas.
Aš stengiuosi kiek įmanoma perteikti, išlaikyti, o ko neįmanoma – tiesiog „išversti kaip yra“, bet laikydamasi to paties lakoniško, navakiško stiliaus ir ritmo. Toks jau vertėjos darbas, o K.Navakas – itin kietas riešutėlis versti.
- Panašu, kad pastaruoju metu Vokietijos leidėjai itin susidomėjo lietuvių autoriais?
– Lietuvių literatūra bus pristatoma 2017 metų pavasarį vyksiančioje Leipcigo knygų mugėje, kurioje Lietuva dalyvaus viešnios teisėmis. Tai puiki proga artimiau susipažinti su (Europos kontekste) nišine literatūra, kuri mažai žinoma Vokietijos skaitytojams. Ir vokiečiai, kurie mėgsta praplėsti savo akiratį, suvoks, kad tai reta proga atrasti šią literatūrą.
Be to, vykstantys į Lietuvą ar palaikantys ryšius su jūsų šalimi dažnai norėtų artimiau susipažinti su Lietuva ir literatūros prasme. Kelionės vadovų, Lietuvoje leidžiamų pažintinių knygų neužtenka, jie domisi Lietuvos praeitimi ir dabartimi, kultūra, žmonių mąstysena. Esė puikiai tinka tai pristatyti.
- Kokie rašytojai, Jūsų manymu, patinka ar gali patikti vokiečių skaitytojams?
– Man sunku įvertinti Vokietijos skaitytojų skonį ir interesus. Svarbu, kad kūrinyje būtų galia atrasti ką nors nauja ir originalaus. Aš asmeniškai jaučiu kalbos poveikį skaitytojams, nes kaip vertėja skaitau labai atidžiai. Man svarbu, kad būtų įtaigi, graži, įdomi kalba.
Žinau, kad poeziją vokiečiai skaito mažiau nei lietuviai. Tad romanai ir apysakos, manau, gali tikėtis didesnės sėkmės.
Ruošiantis Leipcigo mugei, Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos leidykloms buvo pristatyti labai įvairūs lietuvių autoriai, jų kūrinių ištraukos. O jau leidėjai patys rinkosi tai, kas, jų nuomone, sudomins skaitytojus.
* * *
Vertėja Saskia Drude gimė ir augo Vakarų Vokietijoje. Studijuodama slavų filologiją Miunsteryje pradėjo mokytis latvių ir lietuvių kalbų. Į Lietuvą pirmą kartą atvyko 1991-aisiais kaip „Project Studia Baltica“ dalyvė. 1995 m. įgijo Miunsterio universiteto slavistikos, baltistikos, bendrosios kalbotyros magistro diplomą ir tuoj po to persikėlė gyventi į Lietuvą. 1995–1997 m. dirbo Vilniaus universiteto vokiečių kalbos dėstytoja, vėliau – nepriklausoma vertėja.
Lietuvoje sukūrė šeimą su vyru vokiečiu, pagimdė du vaikus. Nuo 2005 m. gyvendama Kosove, o nuo 2009 m. – Olandijoje, toliau verčia iš lietuvių kalbos. Nuo 2009 iki 2014 m. dirbo ES Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto vertėja iš lietuvių, latvių, anglų, prancūzų, olandų kalbų į vokiečių.
Pirmas literatūrinis Saskios Drude vertimas pasirodė 1997 m. antologijoje „Die Kühlschrankkiste und andere litauische Erzählungen. Aus dem Litauischen von Studenten der Universitäten Münster und Greifswald“ (išleido Liane Klein“). 2002-aisiais ji išvertė nemažai esė ir kitų tekstų Lietuvos pasirodymui Frankfurto knygų mugėje.
2004 m. išleistas S. Drude verstos Tomo Venclovos knygos „Vilnius. Vadovas po miestą“ vokiškas vertimas, vėliau – Nijolės Strakauskaitės „Klaipėda, Kuršių nerija, Karaliaučius“. Šiuo metu verčia Kristinos Sabaliauskaitės romaną „Silva rerum“, ieško leidėjo vokiškam vertimui.
