Pirmasis koncertas prasidėjo ryškiu ir efektingu Stefano Prinso kūriniu „Piano Hero No. 1“ (2011-2012) MIDI klavišiniams, elektronikai ir vaizdo projekcijai, kurį atliko belgų pianistas Stéphane’as Ginsburghas.
Pianistui paspaudus klavišą buvo girdimi anksčiau įrašyti ir nufilmuoti sąskambiai, išgaunami įvairiais būdais liečiant fortepijono stygas, neturintys nieko bendro su tradiciniu instrumento skambesiu. Pasigirdus sąskambiui pasirodydavo vaizdo įrašas, kuriame užfiksuota, kaip buvo išgautas girdimas garsas.
Šitaip kūrinys vienu metu apima dvi labai skirtingas muzikos tradicijas: pianistas liečia klavišus kaip klasikinės muzikos atlikėjas, tačiau tuo pat metu klausytojai stebi dar vieną, eksperimentinį atlikimą, kuris įvyko anksčiau, prieš koncertą. Koncerto metu praeityje įrašyti garsai ir vaizdai tampa dabartimi, gyvas atlikimas sujungiamas su įrašu ir tampa viena.
Preparuotu fortepijonu buvo grojama jau XX amžiuje, tad šiuolaikinių klausytojų nestebina garsai, išgaunami liečiant fortepijono stygas ir įvairias instrumento korpuso dalis. Tačiau Stefanas Prinsas išlaikė dėmesį ne tik neįprastu atlikimo pobūdžiu, bet ir pačia muzika.
Išraiškingi tembrai, žemų dažnių bangos ir laužyti ritmai šiek tiek priminė šiomis dienomis eksperimentinėje šokių muzikoje girdimus skambesius, kurie akademinėje aplinkoje skambėjo labai gaiviai.
Vytautas V.Jurgutis kūrinyje styginiams instrumentams, elektronikai ir vaizdo projekcijai „Telosferos“ (2016) sujungia akademinės muzikos estetiką su „ambient“ stilistika, šitaip išvengdamas pastarosios klišių. Subtiliai plėtodamas elektroninius sluoksnius, kompozitorius juos papildė styginių instrumentų skambesiais.
Akvilės Anglickaitės vaizdo projekcija, kurios metu buvo matomos palengva atsirandančios ir formas keičiančios įvairių spalvų gijos bei abstrakčios formos, šiam kūriniui taip pat puikiai tiko – jį papildė pernelyg neatitraukdama dėmesio nuo muzikos, tačiau prisidėdama prie bendros atmosferos kūrimo.
Turbūt didžiausias Vytauto V. Jurgučio kūrinio privalumas yra jo universalumas: „Telosferos“ nėra eksperimentinis ar avangardinis kūrinys, tačiau jame išvengiama neakademinei „ambient“ muzikai dažno banalumo. Tokia muzika puikiai tiktų ne tik festivalyje, bet ir, pavyzdžiui, kine.
Kompozitoriaus ir filmų kūrėjo Thierry De Mey „Light Music“ (2004) – vienas vizualiausių kūrinių, nuskambėjusių koncerto metu. Dirigento judesiai atitiko elektroninius garsus, kurie pasižymėjo išieškotu, skoningu garso dizainu. Ir nors panaši garso bei vaizdo sinchronizacija šiuolaikinėje muzikoje yra gana dažna, kūrinys neprailgo. Dirigento rankų judesiai, lydimi skaitmeninių potėpių ir sudėtingų poliritminių serijų, pavertė jį panašų į magą, tapantį garsus.
François Sarhano „Ô Piano“ kalbančiam pianistui ir garso įrašui (2012) įdomus ne tik muzika, bet ir tekstu. François Sarhanas palietė tiek atlikėjams, tiek kompozitoriams aktualius klausimus: ar pianistas, grojantis nuo vaikystės, išties pats priėmė sprendimą tapti atlikėju, ar pats suformavo save? Daug metų grojant muzika neišvengiamai tampa svarbi, bet ar tikrai ji nepakeičiama, o gal prisirišimas prie instrumento ir grojimo tėra įprotis?
Šios temos paliečiamos lakoniškai, neapsunkinant muzikos tekstu, tačiau retsykiais ištariamų sakinių, įsipinančių tarp muzikinių frazių, užteko perteikti kontempliatyvų, mąslų, prie rimtų temų prisiliečiantį, tačiau lengvumo ir žaismingumo nestokojantį kūrinio įspūdį.
Michaelo Beilo „Karaoke Rebranng!“ (2006 – 2013) kūrinyje keturiems instrumentams, vaizdo ir garso projekcijoms buvo remiksuojama W.A.Mozarto operos „Užburtoji fleita“ medžiaga ir Louis-Ferdinando Celine’o romano „Rigadoon“ tekstas, nuolat perkuriant vienos minutės frazę, atitinkančią vieną kūrinio padalą, kurių iš viso yra dešimt.
Panašūs klasikinės muzikos kūrinių miksavimai ir perdirbimai postmodernių kūrinių besiklausančių klausytojų jau seniai nestebina, bet Michaelo Beilo kūrinys pasižymėjo ne tik kruopšiai apgalvotu komponavimo principu, bet ir estetiniu paveikumu. Kompozicija buvo plėtojama nuosekliai, nors ir nuspėjamai, tačiau netapo nuobodžia iki pat netikėtos pabaigos.
Turbūt silpniausiai koncerto metu nuskambėjo Matthew Schlomowitzo „Popular Contexts, Volume 2“ (2010). Kompozitorius yra teigęs, kad jo kūrybai didelę įtaką padarė Brianas Ferneyhough ir Philipas Glassas, tačiau M.Schlomowitzo minimalistinės muzikinės frazės išradingumu pastariesiems kompozitoriams toli gražu neprilygo, o pianisto judesiai, derinami su skambančia muzika, žaismingą efektą pasiekė tik trumpam.
Anatolijus Šenderovas naujame kūrinyje „...after Chagall“ (2016) tęsė savo pamėgtą žydišką tematiką: tai klezmerių muzikai būdingas soluojantis klarnetas, kurio fone buvo plėtojamos styginių kvarteto faktūros – nuo ramių, neryškių potėpių iki labai ekspresyvių, kompozitoriaus pamėgtų sonoristinių skambesių.
Mušamųjų vaidmuo kūrinyje šį kartą buvo subtilus ir kuklus, ryškiausiai eksploatuojantis Marco Chagallo vitražų motyvus atkartojančias skambančias stiklo figūrėles. Deja, kūrinio medžiaga buvo neišraiškinga, ganėtinai abstrakti, net kiek amorfiška, ne pačiu sėkmingiausiu būdu atkartojanti ankstesniuose kompozitoriaus kūriniuose kur kas efetyviau eksploatuotas idėjas.
* * *
Antrasis šeštadienio koncertas buvo skirtas dadaizmo šimtmečio minėjimui. Jo metu Gintaras Sodeika lietuvių ir vokiečių kalbomis perskaitė dadaistų manifestą, menininkas ir dailės kritikas Kęstutis Šapoka – savo rašto darbą apie meno padėtį visuomenėje, kuris, sprendžiant iš apimties ir tematikos, specialiai šiam renginiui rašytas nebuvo, nors jame ir tiko, o aktorius ir režisierius Benas Šarka „pagrojo“ gėrimo pilna stikline.
Reprezentuojantis antimeną, 2016 metais dadaizmas yra neatskiriama dalis istorijos ir tradicijos, kuriai jis priešinosi. Tai puikiai iliustruoja Beno Šarkos improvizacija: jei aktorius „grodamas“ stikline nebūtų vilkėjęs kiškio kostiumo, o klausytojai nebūtų matę, kad į stiklinę spjaudoma, girdimi skambesiai nebūtų išsiskyrę iš festivalio konteksto. Garsų, išgaunamų judinant gėrimą stiklinėje ir perleidžiamų per elektroninius filtrus, klausytis buvo malonu, jie neskambėjo antiestetiškai.
Meno ir menininkų padėties visuomenėje kritika, išsakyta Kęstučio Šapokos ir Gintaro Sodeikos, taipogi palietė jau nesyk girdėtas ir dėl to nebešokiruojančias temas. Ir nors yra tiesos ironiškuose samprotavimuose apie tai, kad menas nėra visiškai laisvas, nes tiek atlikėjai, tiek meno kritikai yra priklausomi nuo tų, kurie juos finansuoja, festivalio „Gaida“ kontekste jiems būtų nesunku paprieštarauti.
Tai iliustruoja ir šis tekstas: rašydama jį galiu būti tiek kritiška, kiek man to norisi, nors ši recenzija atsirado festivalio užsakymu. Kritikuoju dabar, šią akimirką. Tad dadaistų kategoriškumas, kuris prieš šimtmetį esant kitokiai politinei, socialinei ir kultūrinei padėčiai buvo labai reikalingas ir gaivus, praėjus šimtui metų atrodo dirbtinis ir prieštaraujantis pačiai judėjimo esmei, nors kraštutiniai kairieji man greičiausiai prieštarautų.
Ciuriche atsiradęs „Cabaret Voltaire“ judėjimas, kaip reakcija į Pirmojo pasaulinio karo siaubus, praėjus šimtmečiui neteko savo laikotarpio aktualumo – nuspėjamas maištas, sekantis atpažįstamus maišto kanonus, nebėra maištas.
Dadaizmas priešinosi meno muziejiškumui ir tradicinei estetikai, todėl jo minėjimas prieštarauja kertinėms judėjimo idėjoms ir tapo ironiškas. Tai suteikė renginiui naują plotmę: kartais net radikaliausios idėjos tampa įprastomis, jei yra to vertos, o maištas, pasiekęs savo tikslą, yra pasmerktas užgesti.
* * *
Trečiąjį „Gaidos“ vakarą, spalio 23 d., 19 val. Šiuolaikinio meno centre koncertuos charizmatiškas virtuozų duetas – meninių paradoksų nevengianti žymi šių dienų klavesinistė Goska Isphording (Lenkija, Olandija) bei talentingas daugelio tarptautinių konkursų laurus pelnęs akordeono virtuozas Maciejus Frąckiewiczius (Olandija).
Ypatinga koncerto intriga – naujausias tarptautinėje arenoje platų pripažinimą pelniusios lietuvės Justės Janulytės kūrinys “Harp is a Chord“, kurio premjerą atlikėjai atvežė tiesiai iš Olandijos.
Taip pat programoje – lenko Michało Moco, dano Simono Steen-Anderseno, prancūzo Pierre’o Jodlowski bei žymiausio latvių kompozitoriaus Pēterio Vasko bei garsiojo prancūzo Gérard’o Grisey kūriniai.
