„Nerudos dainos“ – tai penkių dainų ciklas, kurį solistei – mecosopranui ir orkestrui sukūrė amerikiečių kompozitorius Peteris Liebersonas (1946–2011). Jis buvo skirtas žmonai, žymiai dainininkei, mecosopranui Lorraine Hunt Lieberson (1954–2006). Tai – dvidešimtojo amžiaus Čilės poeto ir diplomato Pablo Nerudos eilėraščius įgarsinanti muzika.
Pirmą kartą amerikiečių kompozitorius L.H.Liebersonas sulaukė didelio dėmesio kaip kompozitorius 1983 m. sukurtu Koncertu fortepijonui, dedikuotu Peteriui Serkinui ir Bostono simfoniniam orkestrui.
Nerudos dainas užsakė Los Andželo filharmonija ir Bostono simfoninis orkestras. Pasaulinę premjerą 2005 m. gegužės 20 d. L.H.Lieberson atliko Los Andželo filharmonijoje diriguojant puikiam dirigentui Esa-Pekka Salonenui.
Koncertai sekė vienas po kito: Bostono simfoniniame orkestrui dirigavo Jamesas Levine'as, Klivlendo orkestrui – Robertas Spano`as. L.H.Lieberson mirė 52-ejų nuo krūties vėžio. Buvo išleista jos įrašyta kompaktinė plokštelė, o 2007 m. ciklo autorius apdovanotas Grawemeyer premija.
Įdomu tai, kad 1984–1988 m. P.Liebersonas dėstė Harvardo universitete, komponavo, tačiau kartu veikė kaip Tibeto budizmo praktikos bhaktas ir mokytojas. Nuo 1988 iki 1994 m. dirbo meditacijos programos „Shambhala“ tarptautiniu direktoriumi.
Manau, kad tai turėjo įtakos jo kūrybai. Ciklo muzika atskleidžia ne tik žmogaus emocijų pilnatvę, bet ir tą neapčiuopiamą dvasinį pasaulį, kuris skleidžiasi lengvai žodžio skambesiui paklūstančiu ritmu, tarsi neįvardijamomis harmonijomis, spalvų atspalviais ir individualia atlikėjos ekspresija.
Klausydama žavėjausi puikiai valdomu I.Prudnikovaitės vokalu, kuris pajėgus įprasminti ir žodį, ir skambesį, perteikti kompozitoriaus sumanymą. Diapazonas platus, lygiai skambantis, dainuojama neforsuojant, neutriruojant.
Gražus balso tembras buvo skirtas ne pasimėgavimui, bet emocijai reikšti, žodis – intonuojamai reikšmei išsakyti. Meilės spalvos, sumišusios su gyvenimo realybės slėpiniais, skleidėsi ne saldžiabalse gaida, bet klausytojui leisdamos apmąstyti platų meilės lauką, kuriame – ir tragizmas, ir trumpalaikis džiaugsmas, skausmas, ir suvokimo gelmė.
Su Maltos nacionaliniu simfoniniu orkestru, Ženevos kameriniu ir kitais orkestrais dirbantis dirigentas Brianas Schembris dėmesingai akompanavo solistei. Minkštai skambėjo orkestras, tačiau norėjosi girdėti aiškiau išreikštą impresionistinės partitūros skambesį, vaizdingesnę orkestro spalvų akvarelę.
Juk čia tiek spalvų! Ir nereikia tragedijos, juk kalbame apie išaukštintą meilę! „O, jei tavo akys nebūtų mėnulio spalvos“, „Meilė, meile, debesys pakilo į dangaus bokštą“, „Neatitolk nuo manęs, nepalik...“, „Tu juk mano... Ir mano sapne tu svajose pasilik...“, „Jei aš mirsiu... O tu... O, mano meile!“ Tuo ciklas ir baigiasi: emocinga, profesionalu, įtaigu. Dainininkė palietė kiekvieną klausytoją.
Johaneso Brahmso Antroji simfonija – dirigento pasirodymas. Mokslus Kijevo ir Maskvos konservatorijose dirigentas baigė kaip pianistas. Genadijaus Roždestvenskio klasėje studijavo dirigavimą. Tačiau gal pianisto genas tapo stipresnis?
Muziką B.Schembris jaučia, tačiau orkestro visumą dirigentui sunkiau išgirsti? Ne vienas epizodas buvo suveltas, nesigirdėjo pagrindinių, esminių temų vedimo, išryškintų pagrindinių temų ir potemių.
Kažkur dingo violončelių esminė linija, kažkur styginius uždengdami griaudėjo variniai instrumentai, kontrabosai ar timpanai. Kai muzika iš horizontalios tėkmės pereina tik į vertikalų natų skaitymą, klausytojas patiria rutiną. Norisi tikro allegretto grazioso... Ir šviesesnės ateitis orkestrui – sulaukti akustiškai geros salės.
Tačiau orkestras rodė savo lygį. Pagirtini valtornos, obojaus, klarneto, fleitos, fagoto solo. Bebaigiant ketvirtąją dalį – medinių grupės judėjimas tercijomis ir kita.
Galima pasidžiaugti, kad Valstybinio simfoninio orkestro išauginti klausytojai nepalieka jo ir kitose Vilniaus salėse. Pilna Valdovų rūmų menė sveikino atlikėjus.
