Vieni studijuoja Meredith Monk kūrybą muzikos istorijos paskaitose, kai kurie menininkai, kaip šių eilučių autorė, lankosi Meredith ir jos vokalinio ansamblio narių vedamuose meistriškumo kursuose Paryžiuje ar Niujorke, treti groja jos kūrinius Berlyne ar Amsterdame. O Meredith, aštuoniasdešimtmetė senolė, tikra kavaleristė, išeina į sceną vilkėdama skaisčiai raudonas galifė kelnes, kaip karo, kraujo, didžiausio pasaulio širdies skausmo – šventės – simbolį, ji išsišiepia, kelia rankas į dangų, suteikdama joms kreivą choreografinę liniją, ir dainuoja „a cappella“, vienut vienutėlė, savo sukurta mereditmonkiška kalba, dainuoja „wa-lie-oh“, pati būdama laiminga ir apdalindama laime kitus. Meredith Monk turi jėgos, turi jaunatvės draivo, ji gyva, gyvesnė už mus. Koks yra jos ilgaamžiškumo receptas?
Atsakymas slypi šiame koncerte, tereikia jį pajusti... Įsivaizduokite: vienas kūrinys sklandžiai keičia kitą, beveik kiekvienas yra pristatomas, iš kur, kada kilęs, kodėl ir kaip sumanytas ir pirmąsyk pasaulyje skambėjęs; Meredith ir jos dainininkės Katie ir Allison, kartais žiūrėdamos viena kitai į akis ir į burnas, kartais atlikdamos konkrečius, Meredith bute-repeticijų salėje apmąstytus, pasaulio scenose patikrintus judesius, žaidžia savo poliritminius žaidimus ir kiekvieną natą intonuoja taip tiksliai ir užtikrintai, kad mums belieka netekti žado ir dėkoti. Visa tai būtų neįmanoma be griežtos disciplinos. Meredith, didelę savo meno dalį sukūrusi dar iki kai kurių mūsų gimimo, nesugebėtų keliauti, koncertuoti ir šitaip taikliai bei žaismingai pateikti savo dainas, šokius ir gyvenimo filosofiją, jeigu nesilaikytų kasdienės rutinos, tos, apie kurią pasakojo prieš festivalį interviu. Šis koncertas yra gyvas tos sąmoningumą ir tvirtybę palaikančios rutinos įrodymas.
Meredith nori būti arti žmogaus. Taigi dažniausiai ji dainuoja šnekamuoju balsu („speech voice“). Meredith puikiai jaučia ir profesionaliai maino skirtingas balso spalvas, siekdama perteikti ir sukelti klausytojui emocijas („Scared Song“), nes emocijos – tai gyvenimo ir meno esmė, taigi koncerte tai ašarojame, tai juokiamės. Meredith – rūsti, susikaupusi ir, žinoma, didžiulės atsakomybės įpareigota, tačiau viena ryškiausių emocijų, kurią galėtume iš jos pasimokyti – tai valiūkiškumas! Tiesiog komiška daina – „The Tale Song“ – apie tai, kaip užmarštis tampa patikimesnė, nei atmintis. Savo kūriniuose Meredith dažnai mėgsta susitikti įvairius keliaujančius personažus („Choosing Companions“).
Bendravimas su pakeleiviais – tai būdas pažinti ir prisiliesti prie pasaulio. Minimalizmas su world muzikos elementais – patogus stilius dainuoti ir šokti. Judesys drauge su balsu „įpaišomas“ taip organiškai, kad stebėti darosi gražu, natūralu, atrodo, toks ir turi būti sceninis vyksmas. Ramybės suteikia „Gottham Lullaby“ – lopšinė kaip vienas funkcionaliausių, pirminių muzikos žanrų žmogaus raidos istorijoje. Lopšinė kuria sakralią erdvę, kurioje mes patikime, jog karo nebėra.
Po koncerto Meredith pasižiūri rimtai ir taria: „Sekmadienį noriu eiti pasivaikščioti po Vilnių. Kiek žinau, mano senelis kilęs iš Lietuvos.“ Tada vėl nusišypso savo mėnuliška šypsena ir paslaptingai priduria: „Jis dainuodavo... ir visi jį taip mėgdavo, jis tiesiog buvo Niujorko teatro diva.“ Kai bendraujame su Meredith, iš tikrųjų visi tampame šeima.
Toliau festivalyje „Gaida“ – spalio 28 d. 19 val. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre dar vienas Meredith Monk & Vocal Ensemble koncertas. 21 val. – renginių erdvėje „Kablys+Kultūra“ garsaus vokiečių elektroninės muzikos kūrėjo Pantha Du Prince ir lietuvių elektroninės scenos menininko Vytauto V. Jurgučio naujausi darbai ir gyvi pasirodymai. Spalio 29 d. Nacionalinėne filharmonijoje – Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertas su operos žvaigžde Justina Gringyte ir smuiko virtuoze Rūta Lipinaityte. Bilietus platina „Kakava.lt“. Festivalį „Gaida“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė.
