Slėptuvių tema šiandien yra labai aktuali. Prisimenu mažą epizodą iš amžino karo tarp teatro kūrėjų ir teatro kritikų.

Senokai Kauno dramos teatre buvo rodomas mano režisuotas spektaklis pagal išeivijos dramaturgo Algirdo Landsbergio pjesę „Penki stulpai turgaus aikštėje“. Aktoriai nerimavo, nes juos pasiekė žinia, kad salėje sėdi teatro kritikas Egmontas Jansonas: „Nieko gero iš senio nelauk, jis dirbo sanitaru psichiatrinėje!“

Gandas pasėjo šiokį tokį nerimą, tačiau spektaklis prasidėjo pakiliai ir aktorių nekaustė jokia atsakomybė ar baimė.

Vienoje mizanscenoje Algis Matulionis ir Algirdas Pintukas vaidino avanscenoje, o jų dialogas vyko veidu į publiką. Staiga į prokuroro A.Matulionio klausimus ėmė atsakinėti ne scenos partneris A.Pintukas, o E.Jansonas iš trečios eilės.

Žiūrovų salėje nuvilnijo desperatiškas kvatotojimas. Visi suprato, kad tas trečias balsas iš salės yra gerokai įkaušęs.

Spektaklio atmosfera subyrėjo, o įžūlus kritiko akibrokštas smeigė aktoriams tiesiai į paširdžius. Jie stoiškai suvaidino sceną iki galo.

[[ge:lrytas:lrytas:33073216]]

Aš patraukiau į teatro užkulisius ir pamačiau pažaliavusį A.Matulionį: „Kur jis bl..., užmušiu!“

Pro aktoriaus šnerves veržėsi įtūžusio ir sužeisto buliaus ugnis. Šmėstelėjo Juozo Miltinio frazė: „Teatras – objektyviai žiaurus!“

Sugniaužtais kumščiais Matas artėjo link manęs. Traukiausi į šalį, nes jo agresijai negaliojo jokios užtvaros.

Pasirodo, A.Matulionis per sekundę sumąstė genialų planą: kitoje spektaklio scenoje jis pasirodys ne iš teatro užkulisių, bet netikėtai išnirs žiūrovų salėje, pagriebs E.Jansoną, o po to mes išgirsime teatro duobėje priešmirtines kritiko žūties konvulsijas.

Įbėgau į apšvietėjų kambarėlį, A.Matulionis žengė pro salės duris. Puikiai bendraudamas su partneriu scenoje jis grėsmingai artėjo trečios eilės link, tačiau E.Jansono kėdė buvo tuščia. Nieko nepešęs, Matas tęsė vaidinimą scenoje.

Per pertrauką įvyko skubus kovinis aktorių susirinkimas ir buvo priimtas planas „Skydas“. Teatro administratorius Rimas Štaras gavo valstybinės svarbos užduotį: „Visas duris ir išėjimus iš teatro užblokuoti! Sanitaras niekur nedings, mes jį iškasime iš po žemių!“

Spektaklis baigėsi, bet E.Jansonas išgaravo iš teatro kaip kamparas. Aktoriai nurijo karčią nevilties piliulę, tačiau pyktis sunkiai sklaidėsi jų veiduose.

Ilgai dar vaikščiojau Laisvės alėjoje, o po geros valandos užsukau į teatrą pasiimti savo kuprinės.

Staiga tarpduryje matau administratorių Rimą Štarą, o jam į parankę pasikabinusį E.Jansoną.

„Klausyk, geras spektaklis, yra apie ką pagalvoti. Kviečiu į „Tulpę“, pabendrausime“, – vogravo Egmontas.

Tik nelabai supratau, kuris spektaklis jam labiau patiko: ar tas, kuriame jis herojiškai vos nežuvo nuo gladiatoriaus kirčio, ar spektaklis scenoje, kurio jis beveik nematė?

Nejaučiau E.Jansonui jokio pykčio, deja, jau buvo vėlus metas ir R.Štaras skubiai iškvietė taksi, kad „sanitaras“ dar spėtų į paskutinį traukinį į Vilnių.

Pasirodo, kritikas po bravūriškos garsinės improvizacijos spektaklio metu akimirksniu perprato A.Matulionio gudrybę.

Jis griuvo ant žemės po žiūrovų kojomis ir slapta išsliūkino iš salės. Kitą spektaklio dalį administratorius R.Štaras slėpė E.Jansoną mažame kambarėlyje prie teatro kasų. Čia jis saugiai sulaukė vaidinimo pabaigos.

Po teatro rekonstrukcijos įsimintinos slėptuvės nebeliko. Gaila, išnyko ir puiki priebėga kūrybinio karo atveju.

Neabejoju, ji būtų pavadinta „Egmonto Didžiojo“ vardu. Nugalėtojų juk niekas neteisia.

Kurioziškos istorijos – iš pirmų lūpų: kaip įkaušęs kritikas slėpėsi nuo aktoriaus