Kokį įspūdį darytų kitų valstybių delegacijoms politikas, kuriam panaikinta teisinė neliečiamybė Europos Parlamente ir Lietuvoje, kuriam nuolatos reikės derinti vizitų grafiką su posėdžiais teisme.
O ką bekalbėti apie jau daug metų iš įvairaus formato žydrojo ekrano sklindančią darkytą lietuvių kalbą, išraiškingą gestikuliaciją visos santvarkos atžvilgiu, viešą alkoholio demonstravimą (pavyzdžiui, Ispanijoje yra draudžiama politikams priėmimo metu fotografuotis su taure rankose), oligarchines replikas ir juokelius.
Žinoma, sunku suvokti, kaip rinkėjui pakyla ranka rinkimų biuletenyje pažymėti „taip“ ties politiku, kuris didžiuojasi nesąs Lietuvos patriotas ir nuolatos aiškinantis, kad čia, Marijos žemėje, yra tik iš ambicijos parodyti, kas yra kas.
Įsimintina viena paskutinių televizijos laidų, atskleidusių tik naujos kartos, balsuojančios pinigais, būdingą kilniaširdiškumą: jis, V.Uspaskichas nesiruošiąs būti rakštimi partijai, koalicijai, bet jei prezidentė labai norinti, galįs ir nubausti kai kuriuos Lietuvos piliečius, kasdien rodydamasis televizijos ekrane Seimo pirmininko pavidalu. Ko gero, prezidentei teks atsižvelgti į šią sąlygą ir apsaugoti nors dalį gyventojų nuo PSICHALOGINIO vaizdo.
Prezidentė vietoj inertiško TAIP pasakė NE ir bent moraliniu požiūriu to gana. Niekas nepasmerks, jei bus ji priversta susitaikyti su realybe. O pastaroji per gerklę jau lenda. Be perstojo kartojama - už Darbo partiją balsavo penktadalis Lietuvos ir tokį pasirinkimą reikia gerbti. Galbūt. Politikui tokia abejonė nėra naudinga. Bet vis tiek pasilieku sau teisę negerbti.
Kaip ir tų, kurie kažkada aklu naivumu laimino Lietuvos okupaciją. Istoriškai žinoma, kad tariami rinkimai į liaudies seimą buvo išprievartauti, balsų anuo metu pirkti nereikėjo, užteko ranka patabaluoti prie nagano. Tačiau buvo ir tokių, kurie tikėjo okupacine valdžia ir tarp jų žymūs politikai, mokslininkai, menininkai, rašytojai ir poetai. Dabar dalis jų yra literatūros klasikai, kuriuos net bandoma paversti sudėtingo gyvenimo dramos herojais.
Studijuojantys literatūrą vaikai pratinami juos gerbti. Talentą, ne politinius sprendimus. Bet kaip atskirti vieną nuo kito? Tiesa yra žiauri – savo talentu jie pridengė tautos genocidą. Paskaitykite P. Cvirkos ne vien “Saulėlydį Nykos valsčiuje”, bet ir jo publicistinius straipsnius.
Darbo partijos gretose taip pat yra daug įžymių asmenų, mokslininkų ir menininkų. Ar jie nesupranta, kas yra jų vadas? Supranta. Bet vis tiek lengva ranka viską palaimina. Kodėl? Sunku atsakyti.
Neseniai vienas socialdemokratų partijos kūrėjų V. Andriukaitis solidžiame memuarų leidinyje bando apginti poziciją, kad sovietinis Lietuvos laikotarpis yra organinė Lietuvos istorijos dalis. Jis teisus, 300 tūkstančių (o gal ir daugiau) balsuotojų už V.Uspaskichą yra neatskiriama ir savo politiniu moraliniu neišrankumu, deja, dramatiškai lemtinga mūsų visuomenės dalis.
Sakoma, kad savanaudiškos dalies politikų tarpusavio rietenos atvedė Darbo partiją į valdžią. Ne. Tai padarė rinkėjai ir būtent apie juos reikia galvoti kuriant Lietuvos ateitį. Ir ne tik galvoti. Nebijoti kalbėti, ką ir padarė prezidentė.
Sudėtingiausia situacija dabar yra socialdemokratams. Jie garbingai iškovojo rinkimuose daugiausia vietų Seime, yra šiuolaikinė kairioji partija, mano pažinimu nesiskirianti nuo kitų europietiškų savo analogų, Lietuvoje aiškiai pademonstravusi bei vykdžiusi savo euroatlantines nuostatas.
Partijos vadovas neslepia, kad juos taip pat graužia nerimas dėl būsimos koalicijos, bet laikosi žodžio ir yra pasiryžę žengti pačiu diplomatiškiausiu keliu. Galimi solidūs partneriai būtų LLRA, kuri visų nuostabai pademonstravo, bent jau rinkiminės kampanijos metu, labai santūrų ir supratingą požiūrį į daugelį anksčiau aistras kėlusių klausimų.
Tai reikšmingas, civilizuotas dalykiškas žingsnis grįžti prie realios, ne deklaruojamos, strateginės partnerystės. Laukdama nors dviejų reikšmingų postų, erelio sparnus suglaudė ir „tvarkiečiai“, nes paaiškėjo, kad tvarką ir teisingumą galima siūlyti tiek kairei, tiek dešinei. Patekę į valdžią, politikai dažnai pamiršta savo partijų pavadinimus.
Ar galėtų socialdemokratai atnaujinti aljansą su konservatoriais? Žvelgiant valstybininko akimis, tai būtų sveikintinas žingsnis, bet dviejų partijų bendravimas etinių santykių požiūriu kol kas komplikuotas. Tai ne programų problema, ir ne šeimos koncepcijų skirtumai. Istoriškai konservatoriai ne tik nemėgo po A. Brazausko sparnu esančių kairiųjų, bet juos kiekviena proga niekino.
Tą žino visi istoriniai liudininkai. Asmeniškumai dominavo net strateginiuose klausimuose. Individualios antipatijos vis dar ryškios ir jų kaip lavono neperlipsi. Tiesos labui reikia pasakyti, kad socialdemokratai stengdavosi būti lankstesni.
Teigiamas šių rinkimų rezultatas, kad vis aiškiau pradėjome matyti savo visuomenę.
Romantiniams ūkams sklaidantis ryškėja, kur yra tvirtesnė žemė, o kur dar driekiasi akivarai. Žengiant tolyn jau nebereikia žinoti, kur yra kūlgrinda, bet reikia būti atsargiems. Vienintelis kelias yra atvirai kalbėti, nebijoti visuomenės, kantriai politiškai korektiškai šviesti jaunąją kartą. Drąsus aukščiausių pareigūnų žodis tam labai padeda.