Net vudu lėlę vaizduojančią ministrę buvau sukonstravęs. Kaip užuominą jai pačiai. Matyt, neatsargiai elgiausi su ta lėle, nes dabar jau buvusi ministrė, taip sakant, nueidama nuo scenos pažėrė įspūdingos apimties tekstinę - analitinę bangą.
Analitinė. Šis žodis galbūt tiktų tik tiek, kad tekste ji aptaria būsimos Vyriausybės programos dalį. Šiaip - tekstas susideda iš pasigyrimų ir oponentų bravūriškos kritikos. Tekstinė banga kupina visko ir daug - įžeistų ambicijų, pykčio protrūkių,arogancijos, be abejonės - gausybės profesionalių finansinių terminų, paniekos, sarkazmo ir ko tik nori, bet tik ne dėmesio žmogui. Šalis ir jos žmonės tekste - tik bedvasis faktorius šalia sausų ir beveidžių buhalterinių konstrukcijų.
Iš ko gi ji susideda ši keista buvusios ministrės tirada ?
Taigi anot ministrės - eikime papunkčiui - pradėkime nuo literatūrinių konstrukcijų. Galime tik grožėtis - „pasirinkę patogių skaičiukų...“,“...šiūpeliais žeriamų biudžetinių pinigų...“,“Nors apsiverk, kaip jautru…“, „A.Kubiliaus Vyriausybė, atėjusi dirbti į Melagių pilį...“, “Tai į krizę Lietuva mynė „beatodairiškai“, kaip drugelis į ugnį.“, „priešingai – į degantį mišką mėtė degančius degtukus naujų įsipareigojimų pavidalu.“, „Dėl skolos aptarnavimo išlaidų – na, nesapnuokit“, „modernizacijos pastangos, padėtos A. Kubiliaus Vyriausybės, trypiamos kamašais...“, „užuot „iš lempos“ pasirinkus 2002 metus...“,“Užsienio reikalai – ne mano arkliukas.“, „„pripudruoto“ laikinųjų pajamų..“, „bando kitus išpeizoti...“ ir t . t.
Dar suskaičiuokime kiek kartų ministrė pagiria save ir A. Kubiliaus Vyriausybę – kelias dešimtis.
Suskaičiuokime, kiek kartų ji pašiepia oponentus - neužtektų abiejų rankų pirštų.
Tai ir visa šio teksto konstrukcija. Konstrukcija kurios kertiniai akmenys - įžeistos ambicijos , nevykusiai maskuojamos nuoskaudos ir eksponuojama itin gera nuomonė apie save. Tokiais trapiais, iš esmės savanaudiškais pamatais atremta užuomina į analizę - pasmerkta nugriūti net menkiausiam racionalesniam vėjeliui pūstelėjus.
Taigi nors I. Šimonytė ir išlaiko savo stilių, bet, akivaizdu, visai netobulėja. Antraip užgniaužtų pagiežą ir panieką. Tada turbūt jai pasidarytu geriau, pasidžiaugtų sniegu, saule, išgertų kavos užkąsdama šokoladu ir kaip profesionalė dirbtų Lietuvai, nedalindama žmonių į teisingus ir neteisingus.