Trečiadienį, padariusi savotišką pauzę, apie tai viešai prabilo ir prezidentė D. Grybauskaitė, kuriai Konstitucija suteikia teisę spręsti svarbiausias užsienio politikos problemas.
Šalies vadovė prabilo taip, kad net paprastam stebėtojui turėjo akimirksniu atmintyje iškilti jos konfliktas su buvusiu užsienio reikalų ministru V. Ušacku. Šį diplomatą D. Grybauskaitė tuomet tiesiog privertė atsistatydinti.
Prezidentė viešai savo nepasitenkinimą V. Ušacku deklaravo pareiškimais, kad „užsienio reikalų ministras negali turėti savo asmeninės užsienio politikos ir jos vykdyti nesuderinęs su valstybės vadove, o kartais ir su ministru pirmininku”.
O L. Linkevičiui buvo griežtai priminta, kad „valstybės vardu pareiškimus gali daryti tik tautos renkami, o ne skiriami pareigūnai”.
Tiesa, pats D. Grybauskaitės pareiškimo turinys gali kelti tik atlaidžią šypseną. Pasaulis dar turbūt neregėjo valstybės, kurioje užsienio reikalų ministras negalėtų kalbėti valstybės vardu.
Maža to, toks prezidentės pareiškimas tarsi reikštų, kad ir A. Brazauskas, būdamas premjeras, tikriausiai neturėjo teisės viešėdamas Izraelyje skelbti garsiojo žydų atsiprašymo. O tokio absurdo D. Grybauskaitė tikriausiai nebūtų ir sugalvojusi.
Tačiau L. Linkevičiaus atsiprašymui viešai nepritarė ne tiktai D. Grybauskaitė, bet ir A. Butkevičius. Prieš pats išvykdamas antradienį su trumpu vizitu į Lenkiją premjeras pareiškė, kad asmeniškai neketina nieko atsiprašinėti.
Reikėtų priminti, kad užsienio reikalų ministras atsiprašė dėl to, kad 2010 metų balandžio 8 dieną, kai Lietuvoje viešėjo dabar jau velionis Lenkijos prezidentas L. Kaczynskis, Seimas atmetė įstatymą dėl lenkų pavardžių rašybos originalo kalba.
Ministras atsiprašė tikrai ne dėl Lietuvos elgesio su mūsų šalyje gyvenančiais lenkais ir ne dėl Vilniaus santykių su Varšuva apskritai. Jis atsiprašė už konkretų politinį akibrokštą – toks balsavimas L. Kaczynskio vizito dieną kitaip kaip sąmoningu antausiu partneriui diplomatijoje negali būti vertinamas.
Net Izraelis, kuris šiaip jau nėra linkęs atsiprašinėti, analogišku atveju paskelbė viešą atsiprašymą JAV. Atsiprašymas nuskambėjo 2010 metų kovą, kai Izraelio vidaus reikalų ministerija apie naujų nausėdijų planus paskelbė šioms nausėdijoms prieštaravusių JAV viceprezidento J. Bideno vizito Izraelyje dieną.
Taigi L. Linkevičiaus atsiprašymas, skirtingai nei teigia kai kurie kritikai, pasaulinės praktikos prasme nėra išskirtinis ar perteklinis.
Atvirkščiai, jei naujosios Lietuvos Vyriausybės ar apskritai oficialiojo Vilniaus tikslas iš tiesų yra kuo skubiau gerinti santykius su Lenkija, ministrą būtų galima sveikinti dėl sumanaus ir sėkmingo sprendimo.
Štai Lenkijos dienraštis „Rzecpospolita”, kuriam L. Linkevičius ir davė garsųjį interviu, staiga ėmė svarstyti, kad pagrindiniu kliuviniu atnaujinant Vilniaus ir Varšuvos santykius gali tapti ne Lietuvos valdžia, o V. Tomaševskis ir nekantrūs mūsų šalies lenkai.
Vien tai jau yra laimėjimas, o jis tikrai susijęs su L. Linkevičiaus pasiektu emociniu lūžiu Lenkijoje. Šis lūžis juntamas ne vien iš žiniasklaidos, bet ir iš oficialių politikų.
Kita vertus, ryškėjanti padėtis pačioje Lietuvoje iš tiesų verčia klausti, ar L. Linkevičius nepadarė klaidos.
Pagrindinė oficialiojo Vilniaus ir ministro problema dabar yra ta, kad pastarasis savo pareiškimą paskelbė dėl santykių su Lenkija nesant sutarimo net tarp jo, premjero ir prezidentės.
Tokio nesutarimo grėsmės akivaizdžios. Jeigu, pavyzdžiui, po L. Linkevičiaus atsiprašymo ir jau minėto emocinio lūžio Lenkijoje mūsų šalies politikai dar kartą nesugebės išspręsti vietovardžių ir pavardžių rašymo lenkų kalba problemos, atsiprašymas taps niekinis.
Maža to, vėl sužadinti, bet neišsipildę Varšuvos lūkesčiai gali virsti nauja antilietuviška isterija. Juk radikalų Lenkijoje ne mažiau nei Lietuvoje. O bet koks dviejų kaimynių konfliktas jiems – tarsi deguonis dūstančiam.
Neatmestina, kad naują konfliktą pakurstys, o ne problemas bandys spręsti ir V. Tomaševskis su sąjungininkais Lietuvoje. Juk konfliktas su Lietuvos valdžia – jų politikos pagrindas.
Ar visa tai L. Linkevičius apgalvojo prieš skelbdamas atsiprašymą? Žinant, koks patyręs ne tik diplomatas, bet ir politikas yra dabartinis užsienio reikalų ministras, sunku būtų patikėti, kad jis būtų ką nors leptelėjęs neapgalvojęs.
Todėl visai tikėtina, kad prieštaringai vertinamas atsiprašymas yra sąmoningas žingsnis, skirtas ne vien Lenkijai, bet ir pačiai Lietuvai.
Galbūt tai ir paslėptas raginimas ar netgi spaudimas tiek A. Butkevičiui, tiek ir D. Grybauskaitei, kad šie apsispręstų, kokių santykių nori su Lenkija.
Juk bent formaliai žiūrint ministras nepadarė nieko išskirtinio – jis paprasčiausiai vykdo politiką, kuri surašyta Vyriausybės programoje.