„Vertinsiu, kai bus ką vertinti”, – taip prezidentė D. Grybauskaitė praėjusią savaitę reagavo į žurnalistų klausimus, kaip vertina parlamente viena po kitos pasipylusias ir sėkmingai į priekį besistumiančias iniciatyvas įstatymais drausti seksualinių mažumų eitynes, abortus, lyties keitimo operacijas.
Šalies vadovė atsisakė ne tik aiškiau suformuluoti savo požiūrį į tokius dalykus, bet ir apskritai pareiškė, kad tai nėra visos valstybės pozicija.
Suprask, bus galima rimtai kalbėti apie tai, kaip realų reiškinį, tik tada, jei šie įstatymai bus galutinai priimti Seime ir, perėję visas procedūrines stadijas, guls ant jos stalo.
Gali būti, kad D. Grybauskaitė taip elgiasi nenorėdama dar labiau sureikšminti ir pakylėti į aukščiausią politinį lygmenį problemos, kuri pačiose šalies pirmininkavimo Europos Sąjungai išvakarėse darosi vis aštresnė.
Tačiau kur kas įtikinamesnė versija – šalies vadovė, kaip jau ne kartą yra buvę, nenori užimti aiškesnės pozicijos šioje prieštaringoje situacijoje bijodama rizikuoti savo reitingu.
Prezidentės baimė prarasti bent kiek reitingo balų, regis, didesnė už supratimą, kad jos aiški ir kritiška pozicija dėl minėtų užmojų gerokai pataisytų vis labiau šlyjančius šalies europinio įvaizdžio reikalus.
Tad Metų europiete pripažinta ir viso ES elito Karolio Didžiojo ordinu pagerbta lyderė praleido progą patvirtinti šį savo statusą būtent tuomet, kai to tikrai reikia.
Bene vienintelė figūra šalies valdžioje, kuri suvokia padėties rimtumą ir mėgina gelbėti situaciją, – užsienio reikalų ministras L. Linkevičius, kuris nepabijojo atvirai kritikuoti antidemokratinių parlamento iniciatyvų.
Tačiau pagrindinė problema, žinoma, yra ne tiek kokio nors politinio veikėjo – kad ir labai svarbaus – elgesys ar pozicija, o reiškinys, kurį atspindi Seimo žingsniai.
Dešiniųjų valdymo metu kilusi radikalaus antieuropietiško provincialumo banga kairiųjų valdymo metu įgavo ne tik naują jėgą, bet ir užbaigtos politinės ideologijos pavidalą.
Priešingai nei mėgino pateikti prezidentė, tai jau tapo visos valstybės problema, atspindinčia kai kuriuos tragiškus mūsų naujausios istorijos paradoksus.
Pavyzdžiui, kaip galėjo atsitikti, kad visų valstybės vadovų su ketvirčio amžiaus sukaktimi sveikintas Sąjūdis tapo vienu kovos su „supuvusia Europa” bastionų, virš savo kuoro iškėlusiu violetinę vėliavą?
Kodėl tie žmonės, kurie iš tiesų įnešė milžinišką indėlį, kad Lietuva vėl būtų demokratinė šalis ir sugrįžtų į Europą, dabar tapo liberalios demokratijos ir žmogaus teisių apskritai priešininkais?
Kitame bastione – ne tik dauguma neseniai pagrindine politine jėga buvusių konservatorių elito, bet ir po nemažą būrį iš kone kiekvienos parlamentinės partijos, taip pat visa Katalikų bažnyčios hierarchija su nemaža kultūrinio elito dalimi.
Tad visoks tautinis jaunimas skustomis galvomis – tik mažiausia šio bendro reiškinio dalis.
Lieka konstatuoti, kad mūsų demokratija nuo pat gimimo sirgo net keliomis ligomis, kurios bėgant dešimtmečiams ir dvidešimtmečiams tik progresavo.
Viena tų ligų – sovietinė valstybės ir jos vaidmens samprata.
Net tie, kurie savo rankomis griovė totalitarinę sistemą, valstybę instinktyviai suvokia ne kaip mechanizmą, kuris turi garantuoti įvairiausias laisvo ir civilizuoto žmonių sambūvio ir raiškos formas, o kaip represinį aparatą, kuris turi ginti ir tvirtinti tik „pagrindinę” bei „teisingiausiąją” iš jų.
Kita vertus, dalis visuomenės tiesiog negali gyventi be sąmokslo teorijų ir kokio nors išorės priešo, kuriuo pastaruoju metu tapo Briuselio Biurokratas – pasaulinės gėjų mafijos agentas, grobiantis krikščioniškų lietuvių šeimų vaikus.
Gal prezidentė ir teisi – geriau apie tai patylėti ir, žiūrėk, savaime persirgsime. O gal ir ne.